Dainų autorius, atlikėjas ir poetas J.Morrisonas, paklaustas apie įsimintiniausius savo gyvenimo įvykius, su siaubu prisimindavo avariją, kurią išvydo būdamas ketverių.
Sudaužytas sunkvežimis ir ant kelio gulintys kruvini užmuštų ar sužeistų indėnų kūnai. Šis vaizdas, matytas Naujosios Meksikos valstijoje, J.Morrisonui įsiminė visam gyvenimui. Dainininkas vis kartodavo, kad vieno tų indėnų siela apsigyveno jo kūne.
Šiurpino savo fantazijomis
Vaikystėje Jimas savo juokeliais keldavo šiurpą jaunesniajai seseriai ir broliui. Pavyzdžiui, kartą miegančiam broliui, kamuojamam adenoidų uždegimo, lipniąja juosta užklijavo burną.
Mokykloje berniukas irgi neatsilikdavo – gąsdindavo mokytojus niūriomis fantazijomis. Vieną dieną, atsiprašydamas iš pamokų, Jimas pareiškė: „Šiandien man paskirta galvos smegenų operacija.” Tai nuskambėjo taip įtaigiai, kad mokytoja išsyk patikėjo.
Mokyklos uniformos marškinius J.Morrisonas vilkėdavo tol, kol šie virsdavo skutais. Mokytojai ir kiti mokiniai net priekaištaudavo: „Jimai, šalia tavęs nemalonu būti!” Kartą klasė surinko pinigų naujiems marškiniams, bet Jimas už juos nusipirko knygų.
Nuo tėvų skyrė praraja
Tais laikais amerikiečių šeimose diržas vis dar buvo naudojamas kaip auklėjimo priemonė, bet Jimo tėvas George’as Stephenas Morrisonas, karinio jūrų laivyno karininkas, būsimasis kontradmirolas, niekada nepakėlė rankos prieš savo vaikus. Jis buvo įsitikinęs, kad auklėjimas žodžiais – vienintelis veiksmingas būdas pakeisti charakterį.
Norėdamas dėl ko nors įtikinti savo vaikus jis kalbėdavo tol, kol šie apsipildavo ašaromis. Iš pradžių Jimas taip pat verkdavo, tačiau ilgainiui išmoko tvardytis, tad per auklėjimo pamokas laikydavosi tvirtai.
Jimas niekada nejautė stipraus ryšio su gimdytojais, o metams bėgant praraja tarp jų tik gilėjo. G.S.Morrisonas mėnesių mėnesiais plaukiodavo, o grįžęs įsitikindavo, kad su sūnumi neturi apie ką kalbėti.
Kai Jimas užaugo, jie visiškai nerasdavo bendrų pokalbio temų.
G.S.Morrisonas – karininkas, Korėjos karo dalyvis, JAV karinio jūrų laivyno pasididžiavimas, o jo sūnus Jimas – jaunas poetas, dykūnas, hipis, pasaulį suvokiantis kitaip.
„Mane visada žavėjo ropliai. Visatą įsivaizduoju kaip milžinišką gyvatę”, – samprotaudavo Jimas.
Prisistatydavo našlaičiu
Per 1964-ųjų Kalėdas Kalifornijos universiteto Kino fakulteto studentas J.Morrisonas atvyko pasisvečiuoti pas tėvus. Tai buvo paskutinis kartas, kai jie matėsi.
Po kelių mėnesių Jimas laiške tėvams rašė norintis sukurti roko grupę. Tėvas atsakė, kad tai nevykęs pokštas. Nuo to laiko vaikinas, paklaustas apie tėvus, atsakydavo esąs našlaitis.
Apstulbusiems draugams jis paaiškindavo: „Taip visada reikia atsakyti, kai klausiama apie tėvus.”
Elgdavosi tarsi pamišėlis
Studijų metais J.Morrisonas susibičiuliavo su būsimu kompozitoriumi ir būsimu „The Doors” klavišininku Ray Manzareku. Abu vaikinus traukė menas, filosofija, literatūra. Jie kartu mėgino kurti kino filmus ir galėdavo valandų valandas kalbėtis intelektualiomis temomis.
Niūrus J.Morrisono eilėraščių patosas darė įspūdį R.Manzarekui. Tuomet jiems ir kilo mintis suburti muzikos grupę. J.Morrisonas turėjo tapti tekstų autoriumi, atlikėju, savotišku šamanu ir pranašu, o R.Manzarekas – kurti populiarias melodijas.
Ne visiems „The Doors” nariams patiko kalbos apie Jimą kaip šamaną ir pranašą – ne visai psichiškai sveiką žmogų.
Grupės nariai J.Morrisoną prisimena kaip linksmą vaikiną, su kuriuo itin malonu bendrauti. O dėl to, kad kartais jis atrodydavo tarsi ne iš šio pasaulio, buvo kalti narkotikai ir alkoholis.
Neblaivus J.Morrisonas tarsi išprotėdavo. Kartą įrašinėjant muzikos albumą jis įpykęs ėmė daužyti baldus, o grindis apliejo putomis iš gesintuvo.
„Man įdomu viskas, kas susiję su maištu, netvarka, chaosu. Ypač jei tai veikla, kuri, atrodo, neturi prasmės”, – aiškino J.Morrisonas.
Mylimoji – lyg motina
Asmeninis J.Morrisono gyvenimas taip pat buvo kupinas dramatizmo ir įtampos. Su mylimąja Pamela Courson jis tai susieidavo, tai vėl išsiskirdavo. Muzikantas buvo jai neištikimas ir dėl to nuolat graužėsi.
Jimas gaudavo daugybę laiškų nuo moterų, kurias pats paliko. Sielvartaujančios mylimosios paprastai rašydavo, esą laukiasi. Įdomu tai, kad nėra nė vieno oficialiai pripažinto J.Morrisono įpėdinio.
1970-aisiais atlikėjas nustebino visus, kai pagal keltų tradicijas susituokė su žurnaliste Patricia Kennely. Ceremonijos pobūdį lėmė nuotakos žavėjimasis keltų kultais. Tačiau jaunikis netrukus po vestuvių grįžo pas P.Courson.
Mylimąją Jimas vadino savo kosmine drauge. Nors „The Doors” lyderis buvo sunkaus charakterio, Pamela su juo elgdavosi motiniškai. Be to, mokėjo skaniai ruošti valgį.
Dievino keistas asmenybes
J.Morrisonas buvo nerami, kupina prieštaravimų asmenybė. Susižavėjimą keliantys jo poelgiai pindavosi su pražūtingais, kilnūs – su smerktinais.
Didieji menininkai retai būna malonūs žmonės. Tokie buvo ir J.Morrisono dievaičiai.
Pavyzdžiui, poetas Arthuras Rimbaud, kurio eilėmis J.Morrisonas žavėjosi dar mokykloje. Jis nuviliojo savo meilužį poetą Paulį Verlaine’ą nuo teisėtos žmonos.
Kitas Jimo dievaitis poetas Charles’is Baudelaire’as visą gyvenimą blaškėsi po viešnamius.
O seksualinės revoliucijos šauklys Williamas Blake’as apdainavo neištikimybę ir terorizavo žmoną, nesugebėjusią pagimdyti jam vaiko. Jo eilutė apie „suvokimo duris” („The Doors of Perception”) įkvėpė muzikos grupės „The Doors” pavadinimą.
Pagaliau – mėgstamiausias Jimo filosofas Friedrichas Nietzsche. Juk tai jis padovanojo žmonijai idėjų, kurios galiausiai virto didžiausiu blogiu.
Žiūrovus išplūsdavo
„The Doors” koncertai būdavo pilni mistikos. Juos muzikos kritikai dažnai aprašydavo kaip ritualą, masinės magijos seansą, o Jimą lygindavo su baimės apsėstu pranašu, mistinio kulto žyniu, kurio neatskiriama įvaizdžio dalis – odinės kelnės.
Kalifornijos universitete J.Morrisonas išklausė minios psichologijos kursą. Įgytas žinias jis taikydavo praktiškai per „The Doors” koncertus – taip įaudrindavo publiką, kad dalį žiūrovų apimdavo ekstazė ir begalinė meilė, o kitus užplūsdavo neapykanta ir noras suplėšyti dievaitį į gabalus.
Kartais jis surengdavo masinį bėgimą „gyvate” po salę, o tuomet atsukęs nugarą žiūrovams išrėždavo: „Jūs – idiotų gauja!”
Savo kompozicijas J.Morrisonas sugebėdavo ištempti kone iki pusvalandžio, o tuomet netikėtai padarydavo pertrauką ir mėgaudavosi tarp koncerto klausytojų įsivyravusia grėsminga tyla.
Skandalingas pasirodymas
„The Doors” lyderis mokėjo daugybę teatrinių triukų ir nuolat ieškojo naujų.
1969 metais J.Morrisonas apsilankė Gyvojo teatro (Living Theatre) vaidinime „Rojus dabar” (Paradise Now). Trupės artistai nusileisdavo į salę šaukdami: „Kultūra mane slegia!”, „Mūsų kūnas uždraustas!”, „Man neleidžiama išsirengti!”
Atmosfera įkaisdavo iki isterijos. Tuomet aktoriai, vaduodamiesi iš pančius simbolizuojančių drabužių, ragindavo ir žiūrovus pasekti jų pavyzdžiu.
Šis spektaklis J.Morrisonui padarė didelį įspūdį. Jis nusprendė savo koncerte atlikti ką nors panašaus.
Eksperimentinis striptizas buvo surengtas vienoje Majamio koncertų salių. Efektas pranoko visus jo lūkesčius, tačiau kitą dieną priešais J.Morrisoną ir „The Doors” užsitrenkė visos durys.
Skandalu susidomėjo teisėsauga. 1969-ųjų kovo 5 dieną J.Morrisonas buvo suimtas už „nešvankų ir nepadorų elgesį”. Jis taip pat buvo apkaltintas daugybe smulkesnių nusižengimų: nepadoriu apsinuoginimu, vulgaria kalba ir pasirodymu išgėrus viešai.
Nors netrukus atlikėjas buvo paleistas už užstatą, teismų karuselė įsisuko.
Teisėjas skyrė J.Morrisonui pusės metų kalėjimo bausmę ir dar dvejus su puse metų lygtinai.
Advokatas tuoj pat padavė apeliaciją, bet žvaigždė nusprendė nežaisti su ugnimi ir spruko iš JAV.
Paryžiuje apėmė depresija
1971-aisiais J.Morrisonas įsikėlė į prabangų savo bičiulių butą Paryžiuje, o vėliau jame įsikūrė ir P.Courson.
Kiekvienas Prancūzijos sostinės akmuo J.Morrisonui priminė didžiąją literatūrą ir jo dievaičius. Paryžiuje buvo daug kavinių, į kurias buvo užsukę rašytojai Ernestas Hemingway, Scottas Fitzgeraldas, dailininkai Amedeo Modigliani, Henri de Toulouse’as Lautrecas ir kiti.
Kurį laiką alkoholio ir narkotikų nevartojęs J.Morrisonas vėl pradėjo klimpti į jų liūną. Neigiamas emocijas stiprino ir tai, kad Paryžiuje Jimas neturėjo jokių koncertų. Nors ir mėgino rašyti dainų tekstus, galiausiai jis ėmė tiesiog slampinėti miesto gatvėmis.
Kadaise merginų dievintas J.Morrisonas virto stambiu, barzdotu apsileidėliu, palaužtu depresijos.
Mirtį gaubia paslaptis
Kaip „The Doors” vokalistas ir lyderis nugyveno paskutinę savo gyvenimo dieną – 1971 metų liepos 3-iąją, jau niekas nesužinos.
Kai kas teigia, kad kelios valandos iki mirties J.Morrisonas buvo užsukęs į Paryžiaus klubą „Rock’n’Roll Circus”. Kiti tvirtina matę jį gatvėje, treti – klaidžiojantį po oro uostą.
Oficialiai teigiama, kad J.Morrisonas mirė vonioje ištikus širdies smūgiui. Vienintelis žmogus, matęs „The Doors” lyderio mirtį, buvo jo draugė P.Courson. J.Morrisono mirties paslaptį ji nusinešė į kapus – praėjus trejiems metams po mylimojo mirties mirė perdozavusi narkotikų.
Kai kas tiki, kad „The Doors” lyderis ir vokalistas tądien nemirė, o pasislėpė Afrikoje ar Havajuose.
Šias kalbas pakurstė faktas, kad nebuvo atliktas skrodimas, o apie mirtį pranešta po dviejų dienų, kai muzikantas jau buvo atgulęs amžinojo poilsio istorinėse Paryžiaus Pere-Lachaise’o kapinėse.
Parengė Ona Kacėnaitė
