47 metų išsiskyrusiai ir į sunkią finansinę padėtį
patekusiai dainininkei mirus 1963 metų spalio 10-ąją, Katalikų
Bažnyčia atsisakė aukoti gedulingas mišias, tačiau per pusę
šimtmečio pakeitė nuomonę ir nusprendė pagerbti išskirtinio
balso „žvirbliukę“.
Atminimo mišios, kurias aukojo vienas iš Paryžiaus vyskupijos
vyskupų augziliarų, prasidės 17 val. vietos (18 val. Lietuvos)
laiku Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje, esančioje Belvilio rajone,
kuriame E.Piaf gimė ir greitai buvo palikta jos motinos dainininkės.
Prie bažnyčios, kurioje E.Piaf buvo pakrikštyta, buvo įrengti
garsiakalbiai ir dideli ekranai, leisiantys daugybei gyventojų ir
Paryžiaus svečių klausyti mišių, žyminčių keturias dienas
truksiančio atminimo festivalio pradžią rajone, kuris išlieka
vienu iš šiurkštesnių kampelių išblizgintoje Prancūzijos
sostinėje.
Prieš mišias surengtos tylios eitynės iš Per Lašezo
kapinių, kuriose E.Piaf buvo palaidota tik su simboliniu vietos
kunigo palaiminimu.
Dabar rengiamos iškilmės atrodo labai skirtingos nuo Bažnyčios
reakcijos į žinią apie E.Piaf mirtį nuo kepenų vėžio prieš
pusę šimtmečio. Tuomet Vatikano dienraštis „Osservatore
Romano“ pastebėjo, kad E.Piaf gyveno „viešoje nuodėmėje“, ir
smerkė ją kaip „dirbtinės laimės stabą“.
Pati E.Piaf turbūt niekada nebūtų teigusi nesanti nuodėminga.
Jos gyvenimą paženklino alkoholizmas ir priklausomybė nuo
narkotikų, iš dalies lėmusi tris automobilių avarijas, vos
nesibaigusias dainininkės mirtimi, taip pat ligą, kuri ją
galiausiai įveikė.
Vienintelis jos vaikas – dukrelė, kurią E.Piaf pagimdė
būdama 17-metė, mirė būdama dvejų metų nuo meningito. Kaip
nurodoma kai kuriuose dainininkės skausmingo gyvenimo aprašymuose,
mergytė taip pat kentėjo dėl netinkamos priežiūros.
Sklinda legendos, kad E.Piaf tiesiogine prasme gimė vienoje iš
Belvilio gatvių.
Tačiau Robert'as Belleret, knygos „Piaf,
prancūzų mitas“ autorius, šią
prielaidą neigia. Pasak jo, būsimoji žvaigždė, kurios tikrasis
vardas – Edith Gassion, atėjo į pasaulį vietos
ligoninėje 1915-ųjų gruodžio 15 dieną.
R.Belleret taip pat neigia, kad E.Piaf vaikystėje kentėjo nuo
aklumo, nors jis pati tai tvirtino ir sakė buvusi stebuklingai
išgydyta.
Biografas taip pat atskleidė naujų faktų apie E.Piaf gyvenimą
per Antrąjį pasaulinį karą, kai ji gyveno netoli nacių slaptosios
policijos – gestapo – būstinės vokiečių okupuotame Paryžiuje
ir reguliariai rengdavo pasirodymus nacių karininkams.
Po karo ji buvo apkaltinta, jog buvo kolaborantė ir skendo
alkoholyje elito pasaulyje, kai didžioji dalis miesto dalis badavo.
Tačiau dainininkė sugebėjo išsaugoti savo reputacija – ypač
dėl istorijos, kuri, anot R.Belleret, yra visiškai išgalvota.
Buvo pasakojama, kad dainininkė padėjo kai kuriems kalinamiems
prancūzams pabėgti iš vokiečių įkurtų belaisvių stovyklų,
perduodama jiems padirbtus dokumentus per savo gastroles arba
fotografuodamasi su jais nuotraukoms, kurios vėliau esą būdavo
panaudojamos klastoti tapatybės dokumentams.
Įveikusi pokario krizę, E.Piaf atnaujino muzikinę karjerą.
Savo balsu ji užkariavo Ameriką, o jo vardas tapo plačiai žinomas
visame pasaulyje, ypač dėl populiarių dainų „La Vie en Rose“
ir „Je ne regrette rien“.
Tačiau E.Piaf niekada nesugebėjo ištrūkti iš tragedijos
šešėlio. Jos gyvenimo meilė – vedęs Prancūzijos boksininkas
Marcelis Cerdanas – žuvo per lėktuvo
katastrofą, skrisdamas iš Paryžiaus į Niujorką su ja susitikti.
Tuo tarpu alkoholis atėmė iš dainininkės netgi jos didžiausią
turtą – balsą.
