Jis daugiau pats klausinėja, o ne atsako į klausimus. Beveik nesišypso, nors sugeba priversti juoktis kitus. Dylaną domina viskas - dujų kainos Lietuvoje, krepšininkų istorijos, KGB, netoliese esanti Baltarusijos siena ir atlyginimų dydis.
Nesiskutęs airis, jau du dešimtmečius linksmina žiūrovus teatruose ir TV laidose - jis yra vadinamas vienu iš 15 geriausių „stand up“ komikų pasaulyje. Epizodiniai vaidmenys kino filmuose (tarp jų - ir juostoje „Noting Hilas“), gausūs pasirodymai populiariausiuose TV šou - 41-erių Dylano karjera jau gerą dešimtmetį yra kaip reikiant įsibėgėjusi.
Aplink stalą pokalbio metu skraidančią širšę jis apibūdina kaip „tikriausiai atklydusią iš Rusijos“, rimtu veidu vis numeta juokelį, kuris priverčia kvatotis. Atrodo kaip kiek pavargęs netvarkingas mokytojas - tačiau humoro jausmo su niekuo nesupainiosi.
- Ar jau žinote, ką pasakysite apie Lietuvą? - paklausiau D.Morano.
- Maždaug įsivaizduoju, bet kol kas nenoriu sakyti. Dar nespėjau visiškai suprasti, kokie jūsų bruožai yra išskirtiniai. Bet iki vakaro tikiuosi tai „pagauti“, užčiuopti.
Vakar visą vakarą sėdėjau su trim lietuviais, tarp kurių buvo ir istorikas. Gavau labai daug įdomios informacijos, kurios nežinojau. Pavyzdžiui, kad turėjote bendrą valstybę su Lenkija, komplikuotus santykius su rusais - man tai labai įdomu. Kažkuria prasme jūsų istorija - daug įdomesnė nei Vakarų Europos.
Pirmas mano įspūdis apie Vilnių - kad jis kiek panašus į Helsinkį ar net Sankt Peterburgą. Norėčiau čia praleisti dar vieną dieną - tada viskas būtų aiškiau.
- Prieš atvykdamas į naują šalį, ieškote informacijos internete?
- Taip, būtų kvaila tuo nepasinaudoti. Bet iš interneto visko nesužinosi. Kad pasirodymas būtų geras, stengiuosi atvykęs kuo daugiau bendrauti, sužinoti. Siurbiu informaciją. Asmeninis kontaktas, pokalbiai suteikia gerų minčių.
Turiu išankstinių nuostatų, bet jomis nesiremiu pasirodymo metu. Tiesa, apie jas vis tiek ketinu užsiminti. Nes tai juokinga.
- Ką turite omenyje?
- Apie kiekvieną šalį iš anksto turiu tam tikrus įspūdžių, informacijos trupinius, kuriuos vadinu „šiukšlių krepšiu“. Taip pat, kaip ir jūs turite tokį „krepšį“ apie kitas šalis, kultūras.
Pavyzdžiui, Vakarai - tikriausiai sovietiniais laikais manėte, kad tai baisūs kapitalizmo laukai, kur darbui išnaudojami vaikai. Nes jums turėjo būti labai linksma dirbti kolūkyje, džiaugtis ir šypsotis nuotraukose prie kombaino, didžiuojantis, kad per dieną iškasta dešimt milijonų bulvių.
Neturėjau konkrečių išankstinių nuostatų apie Lietuvą. Bet komiškas įsivaizdavimas apie Rytų Europą - kad čia jūs valgote kiaules rūsyje, sninga 14 mėnesių per metus. Jei randate kokios nors sriubos, iškeliate puotą, tada susirenkate aplink traktorių, užkuriate laužą ir šokate. Daug kas taip mano.
Žinoma, visa tai - šlamštas ir netiesa, bet tokie yra komiški stereotipai.
- Ar lengva žmones linksminti ten, kur anglų kalba nėra jų gimtoji?
- Kartą Rusijoje per pasirodymą mano kalbos buvo sinchroniškai verčiamos į žiūrovų ausines. Tai nepasiteisino, daugiau to nedarome.
Rusijoje viešėjau ne kartą, jau nemažai jų kalbos žodžių žinau. Kai kurias frazes galiu pasakyti. Čia aš pasimetęs, nes jūsų kalba - tikrai unikali.
- Esate juokavęs apie vokiečius, kuriuos matydamas, visada patyliukais kartojate „Hitleris“. Ar kada esate patekęs į nemalonę dėl savo šnekų?
- Ne. Štai, koncertavau Berlyne. Pačioje pradžioje pasakiau - taigi, esu šį tą prišnekėjęs apie Vokietiją. Visi juokėsi.
Žmonės pakankamai protingi, jie supranta, kad nereikia įsižeisti.
- Rusijoje kalbėjote apie homoseksualumo propagandos draudimą ir Michailą Chodorkovskį. Neprisišaukėte bėdos?
- Ne. Rusija – įdomi vieta, jūs apie ją žinote dar daugiau, nei aš, juk ji taip netoli. Manęs niekas nestabdė. Organizatoriai sakė - kalbėk ką tik nori, tik gal prisimink, kad Rusijos žmonės – religingi.
Tai man pasirodė įdomu. Pavyzdžiui, kai nuvykstu į Australiją, vis tiek susiduriu su angliška vertybių sistema, o Rusijoje viskas kitaip.
Pavyzdžiui, rusai vertina religiją, nes sovietiniais laikais ji buvo uždrausta. Mano gimtojoje Airijoje bažnyčia buvo represijos instrumentas, o Lenkijoje – išsivadavimo variklis.
Tuo mane ir žavi Rytų Europa – viskas čia atvirkščiai, tai - tarsi žiūrėjimas į kreivą veidrodį. Kita vertus, nuvažiavęs į Australiją galiu pamatyti juodą gulbę.
Man labai pasisekė, kad turiu tokią karjerą, galiu daug keliauti, aplankyti įdomias vietas. Tai, sakyčiau, yra laimingas mano gyvenimo atsitiktinumas.
- Juokinate kitus, bet ar dažnai juokiatės pats?
- Norėčiau juoktis daugiau. Pavyzdžiui, nelabai dažnai žiūriu televizorių. Nežiūriu kitų komikų.
Bet mane prajuokina šeima – vaikai, žmona. Dar politikai, kurie žarsto tuščias kalbas. Neturi ką pasakyti, bet vis tiek varo į priekį neužsičiaupdami. Manau, tai itin juokinga – pati mintis, kad kažkas gali tokiam užsiėmimui paskirti savo gyvenimą.
- Yra temų, kuriomis niekada nejuokautumėte?
- Nėra. Na, apie vaikus, kurie nužudyti dujomis Sirijoje, nejuokaučiau. Bet galbūt juokaučiau apie tai, kaip viskas vyksta po to, kaip vyriausybės išsisukinėja. Apie patį absurdą, kad tai vyksta.
Svarbiausia - ne tai, apie ką kalbi, o kaip apie tai kalbi. Kai nutinka kažkas baisaus, žmonės nori iš tos juodos skylės išlipti juokdamiesi. Bet kartais jie pasirenka labai netinkamą būdą – juokauja apsimesdami, kad tai, kas nutiko, nėra taip jau blogai. Taip negalima.
- Ar būna vakarų, kai pačiam nėra nuotaikos juokinti?
- Pasitaiko, bet retai. Vilniuje taip nebus, man čia jau dabar labai įdomu. Bet jei darau šou Londono Vest Endo teatre, jau trečią savaitę iš eilės, pasijunta rutina, tai virsta darbu. Ką gi - einu ir dirbu. Prisimenu, kad Vest Ende tą vakarą vyksta gal 150 kitų šou, o žmonės pasirinko mane, todėl turiu pasistengti.
- Kuris jūsų darbo aspektas labiausiai nepatinka?
Būna, girti nepažįstamieji lenda oro uoste. Maždaug – na, pajuokink mus. Mandagiai atsisakau, pasiūlau sėsti ir pasivažinėti ant lagaminų platformos, taip pasilinksminti ir palikti mane ramybėje.
Bet tai pasitaiko ne taip jau dažnai. Aš nesu superžvaigždė.
