Prieš 18 metų J.Delpy ir E.Hawke’o herojai režisieriaus Richardo Linklaterio romantinėje dramoje „Prieš saulėtekį” (Before Sunrise) dar tik burkavo. O dabar juostoje „Prieš vidurnaktį” (Before Midnight) dvynukes auginanti pora jau paskendusi kasdienybės rūpesčiuose.
1995-aisiais sukurtas pirmasis filmas — istorija apie 20-mečius prancūzę studentę Seliną ir amerikietį Džesį, atsitiktinai susitikusius traukinyje Budapeštas—Viena. Vaikinas įtikina merginą likti Vienoje ir kartu praleisti vakarą. Juk tai paskutinis jo vakaras Europoje.
Drauge jie praleidžia 14 valandų, tad turi pakankamai laiko pasikalbėti ir įsimylėti. Porelė susitaria vėl pasimatyti po šešių mėnesių. Tie šeši mėnesiai ir filme, ir tikrovėje virto devyneriais metais, rašo „Lietuvos rytas”.
2004-aisiais pasirodžiusioje antroje šios istorijos dalyje „Prieš saulėlydį” (Before Sunset) Seliną ir Džesį visagalis likimas vėl suvedė. Tąkart jie turėjo tik 90 minučių. Būtent tiek laiko iki Džesio suplanuoto skrydžio į Ameriką.
Dabar, dar po devynerių metų, daugelio pamėgti herojai vėl grįžta į didžiuosius ekranus. Romantinėje dramoje „Prieš vidurnaktį” jie — 40-mečiai dvynukių tėvai. Jų santykiai — jau nebe romantiškas meilės nuotykis, o kasdienybė.
Aktoriams atrodo, kad jie pažįstami kone amžinybę. Per interviu Julie kartais iš nepasitenkinimo suraukdavo kaktą, bet prabilus Ethanui jos veidą nutvieksdavo šypsena.
Vis dėlto, kai fotelyje sėdintis Ethanas užsikėlė kojas Julie ant kelių, ši reagavo taip, lyg į ją kas nors būtų metęs slidų ungurį: „Ei! To nepakenčiu!” Ethanas nusijuokė ir nukėlė kojas.
— Kai pasibaigus romantinei dramai „Prieš vidurnaktį” kino teatre užgeso ekranas, žiūrovai ėmė kalbėtis ne apie juostą, o apie tai, ką reiškia būti vyresniems, apie gyvenimo suteiktas progas.
E.Hawke’as: Kai sėdau rašyti šio filmo scenarijaus, dar kartą pažiūrėjau pirmąją juostą. Užplūdo tiek daug prisiminimų, tiek daug anuomet patirtų jausmų.
Tuomet buvau nepasitikintis savimi. Neturėjau jokio supratimo apie gyvenimą ir karjerą. Kas aš? Ar būsiu aktorius? Ar gausiu vaidmenų? Kur pasuks mano gyvenimo kelias? Viso to nežinojau.
— Dabar gyvenimas aiškesnis?
E.H.: Dabar netikrumo jausmas apninka dėl kitko.
J.Delpy: O aš jaučiuosi jauna. Netgi jaunesnė nei tuomet, kai buvau dvidešimties.
E.H.: Kaip tau tai pavyksta?
J.D.: Nesijaudinu dėl to, ką apie mane kalba ar mano aplinkiniai. Jaučiuosi laisva, darau tai, ką noriu.
E.H.: Julie dar būdama jauna turėjo savo nuomonę apie kiną ir aktorystę. Vis dėlto ir jai buvo klijuojama tradicinė etiketė: miela, jauna, nepatyrusi aktorė.
J.D.: Dabar esu sena, ištižusi ir laiminga. Pati kuriu filmus ir žinau, ko noriu.
Anuomet jaučiau įtampą, norėjau būti žvaigždė. O dabar nebenoriu. Esu daug laimingesnė už daugumą tų, kurie darė viską, ko iš jų buvo tikimasi, ir tapo didžiomis žvaigždėmis.
Pažįstu daugybę žmonių, kurie dėl karjeros buvo pasiryžę bet kam. Dabar jie jau nejauni, o karjera baigėsi.
— Atėjo akimirka, kai pažiūri į veidrodį ir staiga supranti: aš...
J.D.: ... sena?
— Nebejauna.
E.H.: Julie visada jautėsi sena.
J.D.: Niekada nesijaučiau iš tiesų jauna — net ir tuomet, kai tokia buvau. Daug mąstydavau apie mirtį, dažnai būdavau niūrios nuotaikos.
O tu, Ethanai, anuomet jauteisi jaunas? Žinoma, kad jauteisi.
E.H.: Nebesijaučiu jaunas. Kai dirbu su jaunais aktoriais, atrodo, kad esu vienas iš jų. Ir staiga suprantu, kad jie atrodo kitaip.
Štai skaitau scenarijų, prasidedantį žodžiais: „22-ejų Džimis riedlente skubėjo gatve...” Imu galvoti, kaip tai suvaidinčiau. Staiga susigriebiu — niekuomet nevaidinsiu šio Džimio. Galiu vaidinti nebent jo tėvą.
— Ar sutiktumėte dar pabūti tokiu jaunuoliu?
E.H.: Profesiniu požiūriu džiaugiuosi, kad esu toks, koks esu. Jaunų aktorių man dažnai darosi gaila.
Ir mums buvo sunku, kai pradėjome. Anuomet neturėjome interneto, buvo daug paviršutiniškumo. Kita vertus, turėjome daugiau galimybių tobulėti kaip menininkai. Dabar pirmiausia galvojama apie verslą. Jis prarijo kiną.
— Filmuose „Prieš saulėtekį” ir „Prieš saulėlydį” veiksmas buvo nukreiptas į ateitį — kas bus, kas mūsų laukia. „Prieš vidurnaktį” kelia kitokius klausimus. Kokie mes buvome? Ką praradome, ką padarėme neteisingai?
J.D.: Praeitis — mūsų gyvenimo dalis. Taip yra ir tuomet, kai tau 40, ir kai 20 metų.
Žiūriu tik į ateitį, niekada nesigręžioju atgal. Praeitis man neturi reikšmės, neegzistuoja.
E.H.: Man — priešingai. Praeitis nulemia dabartį. Visuomet prisimenu garsiąją Williamo Faulknerio citatą: „Praeitis niekada nemiršta, ji — net ne praeitis.”
— Julie, ar dabar, perkopusi keturiasdešimtmetį, pasielgtumėte taip, kaip romantinėje dramoje „Prieš saulėtekį” pasielgė Selina — su nepažįstamuoju išliptumėte iš traukinio ir kartu praleistumėte dieną?
J.D.: Žinoma. Paskambinčiau keliems žmonėms, kad viską sutvarkyčiau, ir tuomet...
E.H.: 23-ejų Julie nebūtų išlipusi.
J.D.: O dabar — taip!
E.H.: Manau, kad nebūtų išlipusi nei 23-ejų, nei dabar.
J.D.: Tikrai išlipčiau, bet tik su visiškai nepažįstamu.
E.H.: Taip, jei žinotum, kad iš tos istorijos bus sukurtas filmas.
— Dabar tokia situacija traukinyje sunkiai įsivaizduojama. Vargu ar jūsų žvilgsniai susitiktų — Selinos ausyse būtų ausinių kištukai, Džesis naršytų po savo „iPad”.
J.D.: Nebūtinai. O grįždama prie mūsų amžiaus pasakysiu, kad mane nervina žmonių skirstymas į jaunus ir senus. Dėl amžiaus nesuku galvos. Nesistengiu likti amžinai jauna. Nieko dėl to nedarau, net kojų nesiskutu. Gerai jaučiuosi ir būdama per keturiasdešimt. O štai Ethanas dėl savo amžiaus kremtasi.
E.H.: Pirmoji gyvenimo pusė jau praėjo ir tik nuo manęs priklauso, kokia bus antroji. Aš apie tai daug galvoju, bet jaučiuosi stipresnis nei anksčiau.
J.D.: O ar laimingesnis?
E.H.: Be abejo. Kai kūrėme pirmąjį filmą, mūsų oda dar buvo glotni, bet abu buvome nelaimingi.
— Ką reiškia būti vyresniam? Prarasti galimybes ar jų turėti daugiau?
E.H.: Priklauso nuo to, kokias galimybes turite galvoje. Šansų tapti profesionaliu sportininku nebėra, bet atsiveria daug galimybių ūgtelėti kitose srityse.
J.D.: Kai ką prarandame, kai ką laimime. Priartėjame prie mirties. Kita vertus, mums pasisekė — nemirėme jauni. Sulaukiau 40-ies. Jei pasiseks, sulauksiu 50-ies. Tuo labai džiaugiuosi.
— Filme „Prieš vidurnaktį” Džesis ir Selina ginčijasi, ar jie tinkamai buvo pasidaliję darbo našta, vaikų auklėjimu.
J.D.: Visuomet liūdna, kai knaisiojamasi po praeitį, bet kartais savo nusivylimą reikia kur nors išlieti.
E.H.: Kai ilgai gyveni kartu, kada nors ištinka krizė. Pradedama aiškintis, kuriam partnerystė buvo palankesnė. Romantišką meilę gerokai lemia fantazijos, kurios dūžta susidūrus su tikrove.
J.D.: Tuomet arba lieki ištikimas partneriui (nors žinai, kad romantiškas idealas išblėso), arba visą likusį gyvenimą blaškaisi nuo vieno žmogaus prie kito.
— Ar šiais laikais dar būna romantiškų susitikimų? Ar juos pakeitė pažintys internete?
J.D.: Esu sutikusi beprotiškai įsimylėjusių ir labai romantiškų 17-mečių.
E.H.: Bet jie gal jau kitaip įsivaizduoja romantiką. Dabar širdį suvirpina miela trumpoji žinutė, švelnus elektroninis laiškas.
— Ar virtualioji erdvė jau seniai yra tikroji romantikos vieta?
E.H.: Tam tikru požiūriu internetas geriau nei baras. Kartais bare moteris sutinka tik kvailus vyrus, bet vis tiek su vienu iš jų išeina namo, kol šis dar laikosi ant kojų. O internete prieš susitikimą gali žmogaus bent paklausti, kokia jo mėgstamiausia spalva. (Juokiasi.)
J.D.: Nesu kategoriškai nusistačiusi prieš moderniąsias technologijas, bet nemanau, kad internetas yra tinkama vieta susipažinti. Aš ten neieškočiau pažinčių.
Feisbuko vengiu kaip pragaro — nenorėčiau bendrauti nė su vienu žmogumi, kurį kadaise pažinojau.
— Galėtumėte bendrauti tik su tais, kurie patinka.
J.D.: Tam pakanka elektroninių laiškų. Iš tikrųjų noriu bendrauti su kuo siauresniu žmonių ratu. Kuo mažiau žmonių — tuo geriau.
Argi būtume galėję parašyti bent vieno filmo scenarijų, jeigu kas penkias minutes būtume žvilgčioję į feisbuką? (J.Delpy ir E.Hawke’as daug prisidėjo prie visų trijų filmų scenarijų — rašydavo savo herojų dialogus. — Red.)
— Kokiu būdu palaikote ryšį gyvendami tarp Los Andželo, Paryžiaus ir Niujorko?
E.H.: Jau labai seniai esame draugai. Būna, kad pasirodome vienas kito gyvenime. O paskui mums vėl reikia pertraukos. Kartais — devynerių metų.
J.D.: Pasimatome, kai esame tame pačiame mieste. Aš dažnai dirbu Niujorke, kur gyvena Ethanas.
Parengė Ona Kacėnaitė
