Manekenės L. Polak gyvenimas panašus
į istoriją iš Lotynų Amerikos muilo
operos.
Būdama devyniolikos metų ji įsimylėjo argentiniečių modelį Maximo Morrone ir, paklusdama jausmams, metė viską – tėvus, draugus, studijas universitete, kad su mylimuoju galėtų išvykti į Europą.
Ten jaunuoliai susituokė, jiems gimė duktė Camila. Su mažyle pora persikėlė gyventi į Ameriką, bet ten netikėtai Lucilos ir Maximo gyvenimo keliai išsiskyrė.
Dabar atsigręžus į praeitį atrodo, kad šis išsiskyrimas išėjo į naudą gražiosios argentinietės karjerai.
Net ir daug dirbdama ji atrasdavo laiko vakarėliams. Per vieną jų Lucila susipažino su Alu Pacino – pagrindiniu vaidmeniu „Krikštatėvyje” išgarsėjusiu aktoriumi.
Tarp jų užsimezgė šilta draugystė, pamažu virtusi meile. L. Polak ir Alas Pacino kartu –
jau šešeri metai.
– Esate daug ką patyrusi – meilę, išsiskyrimą, vėl meilę, atlaikėte išbandymą sėkme. Kas liko iš tos mergaitės, prieš daugelį metų palikusios tėvų namus?
– Vis dar esu ta pati mergaitė. Aš, mano gyvenimo vertybės nepasikeitė.
Tai, ką vaikystėje įdiegė tėvai, kaip mane išauklėjo, niekur nedingo. Mano šūkis: „Kuo daugiau suteikia gyvenimas, tuo pagarbiau privalai elgtis.”
Žinoma, jau esu suaugusi, man nebe aštuoniolika metų.
Per Amerikoje pragyventus metus tapau amerikiete. Karštai myliu savo šalį, bet pripažįstu, kad mes, argentiniečiai, pernelyg reiklūs, linkę smerkti kitus, o štai Jungtinėse Amerikos Valstijose žmonės moka gyventi savo malonumui ir nesikišti į kitų gyvenimą.
Laikui bėgant išmokau kitų stipriai nekritikuoti, dabar daugiau dėmesio atkreipiu į save.
Anksčiau stebėdavausi, kai nepažįstami žmonės, ypač moterys, per kokį nors vakarėlį su susižavėjimu žvelgdavo į mane: „Šiandien jūs tokia graži ir elegantiška!”
Argentinoje neįprasta, kad moterys viena kitai sakytų komplimentus, – tai vertinama kaip meilikavimas.
– Būtent dėl to, būdama tokia graži, išvykote iš gimtosios Argentinos?
– Visai dėl kitos priežasties. Buvau balta varna savo labai inteligentiškoje šeimoje. Mano tėvas – politikas, kovoja už žmogaus teises buvusio Argentinos prezidento Raulio Alfonsino komandoje.
Mano teta Julia Polak dirba mokslinių medicinos tyrinėjimų srityje, ji labai žinoma Didžiojoje Britanijoje, net gavo Britų imperijos ordiną, du kartus nominuota Nobelio premijai.
Senelė buvo rašytoja, senelis – žinomas teisėjas. Įsivaizduokite, kaip visi reagavo, kai būdama 15-os pradėjau dirbti modeliu!
Mano artimieji neturėjo nė mažiausio supratimo apie mados pasaulį.
Visiškai tikėtina, kad dėl šios srities neišmanymo ir išankstinės neigiamos nuostatos jiems buvo sunku susitaikyti su mano pasirinkimu.
Iš prigimties esu nepriklausoma, man labai svarbu dirbti mėgstamą darbą. Bet ne tik dėl to išvykau. Svarbiausia priežastis – įsimylėjau.
Jau po dviejų pažinties su M.Morrone dienų nusprendžiau, kad gyvensiu su juo. Man visi sakė: „Tu išėjai iš proto!” Bet aš nieko neklausiau. Mano gyvenimas apskritai keitėsi labai dažnai ir staigiai.
– Kartą taip pat netikėtai tapote Holivudo žvaigždės mylimąja. Ar jūsų netrikdo, kad dabar jus tik taip ir vadina: Alo Pacino mergina?
– Aš juk iš tikrųjų jo mergina, kam tai neigti? Bet, nepaisant to, viską pasiekiau savo jėgomis.
Niekada nesvajojau patekti į Holivudą ir juo labiau nusifilmuoti 15 juostų (L.Polak daugiausia filmuojasi argentiniečių ir amerikiečių serialuose. – Red.). Kai kam to mažai, man pakanka. Didžiuojuosi savo laimėjimais.
– Dabar į jus nuolat nukreipti žvilgsniai, esate matoma. Kaip susidorojate su dideliu dėmesiu?
– Su Alu Pacino ištisus dvejus metus slėpėmės nuo viešumos. Ir iš šešėlio pasitraukėme tik tuomet, kai tarp mūsų užsimezgė tikrai stiprūs, pasitikėjimu grįsti santykiai.
Kai pirmą kartą kartu žengėme raudonuoju kilimu, beprotiškai nervinausi. Supratau, kad ant jo atsidūriau ne dėl kažin kokių savo laimėjimų, o tiesiog esu kartu su mylimuoju.
Ir dabar tai suprantu. Jei jis nepaima manęs už rankos tokiomis akimirkomis, truputėlį atsitraukiu. Jis – pagrindinis ant kilimo, o ne aš. Taip ir turi būti.
Labai didžiuojuosi, kad esame kartu, ir aš galiu išgyventi su juo svarbias jo gyvenimo akimirkas.
– Jis – legenda, impozantiškas vyras. Ar pavyduliaujate?
– Nė truputėlio, net kai nepažįstamos moterys jam pasako savo telefono numerį. Esame kartu, nes pasirinkome vienas kitą. Žinau, kad jis mane myli, ir juo tikiu.
– Ar sunku gyventi su superžvaigžde?
– Stengiamės, kad mūsų gyvenimas būtų įprastas. Žinoma, metro traukiniais nevažinėjame, bet ne dėl to, kad Alas nemėgsta Niujorko metro. Tiesiog žmonės jį atpažįsta, neduoda ramybės.
Bet stengiamės, kad populiarumas neturėtų įtakos vaikų gyvenimui, – ir jo, ir mano dukters Camilos, kuriai dabar 16 metų.
– Ar santykiai su Camila artimi?
– Taip, labai. Ją pagimdžiau būdama labai jauna, dėl to mūsų ryšys buvo labai stiprus. Camila – svarbiausia mano gyvenime, dėl jos daug ko atsisakiau. Ji buvo mano draugė, kartu keliaudavome, kartu patirdavome nuotykių.
O dabar jai labiau patinka leisti laiką su draugais, jaunu vaikinu.
Tai normalu, nors man iš pradžių buvo sunku ją paleisti. Camila – labai atsakinga, išsilavinusi, tvirtai stovi ant kojų, ir aš suprantu, kad ji privalo eiti savo keliu.
– Kaip reagavote, kai duktė taip pat nusprendė tapti modeliu?
– Aš ir Camilos tėvas daug metų saugojome ją nuo modelių verslo, nors ji gaudavo daug pasiūlymų. Su Maximo norėjome, kad duktė džiaugtųsi vaikyste. Bet dabar pati Camila gali kurti savo gyvenimą. Man tik svarbu, kad tai, ką ji daro, atliktų profesionaliai ir su polėkiu.
– Ar nenorėjote susilaukti antro vaiko?
– Dabar įžengiau į prieštaringą savo gyvenimo etapą. Viena vertus, jaučiuosi kaip niekada laisva, galiu elgtis net egoistiškai ir rūpintis tik savimi.
Kita vertus, norėčiau patirti visus motinystės džiaugsmus jau būdama brandi moteris ir turėdama kitokią pasaulėžiūrą.
Jei susilauksiu vaikelio, visą savo laiką skirsiu jam: sauskelnės, buteliukai, maudymas. Bet kol kas visa tai – tik fantazijos.
– Ar dėl to kalbėjotės su Alu Pacino?
– Žinoma, tokių klausimų visada atsiranda, kai du žmonės kuria santykius.
Kaip susiklostys, niekas nežino. Jei daugiau neturėsiu vaikų, vis tiek jausiuosi laiminga, nes pagimdžiusi Camilą pajutau motinystės džiaugsmą.
– Ar planuojate vestuves su Alu Pacino?
– Net nežinau, to geriau paklausti paties Alo, juk jis niekada nebuvo vedęs, niekada netikėjo santuoka.
Beje, nežinoma, ką mums paruošė likimas: galimybės, kad vienąkart susituoksime, visiškai neatmetu.
– Ar norėtumėte ištekėti už jo?
– Mums dabar gerai ir taip. Mūsų santykiai nuostabūs, esame laisvi, galime daryti, kas patinka. Kam gi tai keisti?
Negalvoju, kas bus po 10 ar 20 metų – gyvenu šia diena. Kas žino, gal po 20 metų būsiu jauna ir labai išdidi senelė.
Parengė Ona Kacėnaitė
