Kai vaikystėje A. Ščerbinina klausydavosi rusų grupės „Nautilus Pompilius“ dainelės apie Alainą Deloną, kuris „negeria odekolono“, ji negalėjo net įsivaizduoti, kad A. Delono sūnus taps jos mylimuoju, nors iš pradžių neatrodė, kad pirmasis susitikimas su A. Delonu jaunesniuoju turės tęsinį – jis elgėsi arogantiškai ir Ana prisižadėjo sau su juo nebebendrauti. Bet po priėmimo Eliziejaus rūmuose jų santykiai virto meilės istorija. Garsiojo aktoriaus sūnus netgi pavadino sąjungą su A. Ščerbinina lemtinga. Jis jai piršosi, bet Ana kol kas neskuba.
„Labai norėčiau susilaukti kūdikio su Anthony. Labai, - prisipažino A. Ščerbinina, duodama interviu rusų internetiniam laikraščiui 7 dnej.ru. - Bet man reikia tikro tėvo mažyliui, o ne dar vieno vaiko šeimoje. Anthony, būdamas 48 metų, dažnai elgiasi taip, tarsi jam būtų aštuoneri. Ne, jis savarankiškas, uždirba, pats ruošia valgį, tvarkosi namuose geriau už bet kokią tarnaitę. Tačiau jis reikalauja sau nuolatinio dėmesio, kaip kad vaikas nori motinos dėmesio.“
- Vaikystėje aš dažnai niūniuodavau eilutes iš grupės „Nautilus Pompilius“ populiarios dainos: „Alainas Delonas negeria odekolono...“, nors net nežinojau, kas jis toks. O dabar mes faktiškai viena šeima. Nors ir neįprasta: Anthony – pasaulinio garso žvaigždės sūnus, o aš – mergaitė iš Uralo. Kai jis man rodė dviejų tūkstančių kvadratinių metrų ploto namą, kuriame augo, dūsavo: „Sunku gyventi tokiuose rūmuose. Įsivaizduoji, po kambarius tekdavo važinėti dviračiu...“
Tai ir juokinga, ir liūdna. Aš gyvenau aštuonių kvadratinių metrų kambaryje kartu su broliu, dviračiu mes važinėdavome betoninėmis plokštėmis, kurios mūsų miestelyje atstojo šaligatvius. Tačiau dabar, išgyvenusi šitiek metų Prancūzijoje, aš didžiuojuosi savo gimtuoju Artiomovskiu. Juokaudama sakau, kad miesto pavadinimas kilęs iš žodžio „art“ - „menas“.
Tačiau tuomet, jaunystėje, beprotiškai norėjau iš ten išvažiuoti, pabėgti nuo kasdien matomo to pačio „paveikslo“: vyrai prie stiklinio paviljono tuština dar vieną butelį, dykynė, geležinkelio stotis ir trys eilės prie civilinės metrikacijos biuro netoli mūsų blokinio penkiaaukščio – žmonės registruoja gimimus, santuokas ir mirtį. Namuose amžinai nėra vandens, prakiuręs stogas lyjant varva, o pas mus, penktame aukšte, vanduo sunkiasi pro lubų siūles ir aš vos spėju statyti kibirus. Mes su broliu sėdime namuose ir laukiame, kada mama ir tėtis – inžinieriai – grįš iš darbo. Atėjo momentas, kai tariau sau: viskas, daugiau čia gyventi nebegaliu.
- Ir puolėte užkariauti Paryžiaus?
- Nė minties apie užsienį nebuvo. Mokyklą baigiau aukso medaliu, įstojau į Valstybės tarnybos akademiją ir tikriausiai būčiau tapusi valdininke, jei antrame kurse nebūčiau įsimylėjusi vaikino dizainerio, kuris tiesiog kliedėjo Paryžiumi. Mes susitikinėjome metus. Jis ieškojo galimybių įsidarbinti savo svajonių mieste ir kartą pareiškė: „Išvykstu, tavęs pasiimti negaliu – dabar tai sudėtinga.“
Tą akimirką pagalvojau, kad gyvenimas baigėsi. O po kelių dienų sužinojau, kad Jekaterinburge Paryžiaus modelių agentūra rengia atranką. Štai jis, šansas! Tiesa, mane pavadinti modeliu buvo sudėtinga: visada buvau apkūnoka. Bet dėl mylimojo per pusantro mėnesio įgavau reikiamą formą, nors teko įveikti kilometrų kilometrus stadione ir beveik nieko nevalgyti. Prisimenu, kartą pietums pasitenkinau puse svogūno ir apelsino skiltele...
- Ar vertėjo?
- Kai perėjau atranką ir man įteikė kontraktą, nesitvėriau savo kailyje iš džiaugsmo: vykti į Paryžių ir gauti gerą atlyginimą atrodė kaip sapnas. O tikrovė buvo tokia: mane apgyvendino mažyčiame butelyje miesto pakraštyje, kurio kiekviename naudingojo ploto centimetre gyveno tos pačios agentūros modeliai. Kalbos nemokėjau – pradėjau mokytis jau Paryžiuje. Uždarbis – 80 frankų per savaitę, bet grynųjų iš pradžių mums neduodavo, juk reikėjo padengti išlaidas už skrydį, maistą ir butą. Iš pradžių net neskambinau artimiesiems, nes neturėjau pinigų.
- Užtat mylimasis šalia...
- Kad taip būtų: kai jau buvau išvykusi iš Rusijos, jis pranešė, kad į Paryžių nebesirengia. Po pusmečio iš jo draugo sužinojau, kad jis grįžo pas savo buvusiąją. Nusprendė, kad Ania jį pamirš ir susiras prancūzą. Aš ilgai sielvartavau dėl išdavystės, bet galiausiai sau prisiekiau, kad į gimtąjį miestą negrįšiu.
Paskui atsirado prastova – nei fotografavimo, nei demonstravimo. Krimtausi ir nesugalvojau nieko geresnio, kaip stresą malšinti valgymu. Žinoma, gerokai pasitaisiau. Tiesą sakant, pasidariau panaši į spintą.
- Kaip agentūra reagavo į jūsų išvaizdą?
- Agentūra, žinoma, nutraukė kontraktą. Dar pasisekė, kad nedeportavo į Rusiją. Tiesiog apsimetė, kad manęs nėra. Likau viena: pinigai baigėsi, nauji draugai nusisuko, teko gyventi varganame rajone, kuriame alžyriečių daugiau negu pačiame Alžyre. Pamenu, kartą prekybos centre netgi nukniaukiau vaisių.
- Visai ne pasakiška istorija...
- Tačiau išsikapsčiau pati – ir tuo labai didžiuojuosi. Suėmiau save į nagą, ėmiau sportuoti – kartais aštuonias valandas per dieną bėgiodavau. Numečiau svorio, vėl atsirado kontraktų su agentūromis, pradėjau gerai uždirbti. Pasitaupiau pinigų ir įstojau į prestižinę dramos meno mokyklą „Cours Florent“ Paryžiuje. Norėjau įgyti pasitikėjimo savimi, išmokti taisyklingai kalbėti, elgtis.
Kai tik ten įstojau, iš karto supratau, kad tai – kaip tik man. Visą studijų laiką neišlįsdavau iš teatro. Didžiuojuosi, kad prancūziškai vaidinau spektakliuose pagal Franzo Kafkos, Williamo Shakespeare'o kūrinius.
Vėliau išėjau scenos meno kursą Niujorke, pagal Holivudo sistemą profesoriaus Jacko Waltzerio klasėje. Gana greitai tapau sava teatriniame Paryžiuje, ėmiau vaidinti kine. Dabar mano filmografijoje daugiau kaip dvidešimt juostų.
- Ar su A. Delonu jaunesniuoju susipažinote filmavimo aikštelėje?
- Ne ne, pirmiau susipažinau su jo tėvu Alainu: kaip vienos delegacijos nariai atskridome į Maskvą, į parodą, skirtą rašytojui Michailui Bulgakovui. Susidraugavome, kartu ėjome pirkti dovanų jo dukteriai Anouchkai. Apie sūnų jis tada neištarė nė žodžio, aš net nežinojau, kad jis jį turi.
Antrą kartą susitikome Paryžiuje, nuolat bendravome, susiskambindavome. Alainui patinka visa, kas susiję su Rusija, kartą netgi prasitarė, kad norėtų gyventi su rusų mergina, bet, kiek žinau, to niekada nebuvo. Jį traukia paslaptinga rusų siela, rusų meilė gimtosioms platumoms, tam, kas poetiška ir didinga.
Mes kalbėjomės su juo apie kiną – A. Delonui labai patinka Andrejaus Končialovskio kūryba, jis norėtų suvaidinti kokiame nors jo filme. O aš Alainui pasakojau apie savo mėgstamą režisierių Andrejų Zviagincevą. A. Delonas žadėjo pasidomėti jo filmais. Per mano gimtadienį jis pakvietė mane pietų. Netgi pažadėjo padovanoti skrybėlę iš kultinio filmo „Borsalino“, nes pasakiau, kad man patinka vyriški galvos apdangalai. Tačiau kol kas žodžio netesėjo.
- Užtat supažindino su sūnumi?
- Apie tai, kad susitikinėju su Anthony, pats Alainas sužinojo iš laikraščių. Perskaitė aukštuomenės kronikos skyrelyje, paskambino sūnui ir ištarė: „Koks mažas pasaulis – aš ją taip pat pažįstu.“ Jis tikrai nesitikėjo iš Anthony tokio posūkio. Tačiau Paryžius į šią naujieną reagavo ramiai. Štai jeigu Anthony būtų atsivežęs kokią nors merginą iš Sibiro, tada būtų kilęs didžiulis skandalas. O aš vis dėlto žinoma Prancūzijoje kaip aktorė ir mane jau laiko saviške.
- Tai kurgi jūs sutikote Anthony?
- Prieš pusantrų metų žiemą draugas pakvietė mane į spektaklį, kuriame vaidino Anthony. Mane pribloškė jo talentas ir charizma! Po spektaklio vakarieniavome restorane ir draugas paprašė Anthony parvežti mane namo. Tąkart pabendravę akis į akį mes vienas kitam baisiai nepatikome! Mintyse ištariau: „Koks kvailys, kad aš kada nors su juo...“
- O kodėl kvailys?
- Elgėsi arogantiškai! Ir tik po pusantro mėnesio, kai aš jį visai pamiršau, susitikome priėmime, į kurį mane pakvietė pats Nicolas Sarkozy. Su juo susipažinome per Rusijos metų Prancūzijoje atidarymą, kuriame dalyvavo tuometis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Tuomet aš šiltai pabendravau ir susidraugavau su Carla Bruni.
O tą vakarą, kai susitikome su Anthony, buvo teikiami Garbės legiono ordinai, tarp kitų – ir mano draugui dizaineriui Janui Claude'ui Jitrois.
Po šio susitikimo Eliziejaus rūmuose viskas įsisuko ir peraugo į meilės istoriją: mes matomės kasdien, jis man rašo po penkias trumpąsias žinutes kiekvieną dieną, siunčia po kelis elektroninius laiškus. Anthony mano, kad mūsų ryšys – nulemtas likimo.
- Ar prisimenate judviejų pirmąjį pasimatymą?
- Žinoma! Į barą Paryžiaus centre Anthony atėjo vilkėdamas efektingą odinę striukę. Gėrėme raudonąjį vyną. Jis visą vakarą drovėjosi, raudonavo ir net sumelavo, kad prieš dvejus metus išsiskyrė su žmona. Tai buvo netiesa – jie buvo išsiskyrę ką tik. Jeigu būtų pasakęs tiesą, kažin ar aš būčiau su juo toliau bendravusi. Labai nemėgstu tokių slidžių situacijų. Galiausiai visiškai netikėtai atsidūriau skandalo centre: A. Delono sūnus, užsitęsusios skyrybos ir žmona, kuri dar nori jį susigrąžinti į šeimą.
- Kaip jus priėmė Anthony vaikai?
- Susipažinome maždaug po mėnesio. Jo jaunesnioji duktė, vienuolikametė Liv, paprašė: „Tėti, noriu pamatyti moterį, kurią tu taip stipriai myli.“ Tačiau viskas išėjo nevykusiai ir po to mes dėl to gailėjomės. Per pirmąjį susitikimą mergaitė sutriko, vos neapsiverkė. Tuomet ji suprato, kad tėvas turi kitą draugę ir jie daugiau nebebus kartu su mama.
Bet dabar mano santykiai puikūs tiek su Liv, tiek su vyresniąja Lou, kartais netgi atrodo, kad jos – išties mano dukterys. Mergaitės nuostabios. Anthony sugebėjo jas puikiai išauklėti.
- Galbūt todėl, kad suprato, ko pats negavo savo šeimoje?
- Jeigu paklausytum Anthony, tai pamanytum, kad jis apskritai buvo apiplėštas. Nors iš dalies gal tai ir tiesa. Jis daug pasakojo apie savo krikštatėvius, kurie jam tapo antraisiais tėvais. O štai tikroji motina ir tėvas juo visai nesidomėjo. Visas jo gyvenimas praėjo viešumoje, tarp garsenybių. Jis gimė Holivude ir vos ne nuo pirmosios gyvenimo dienos atsidūrė ant visų žurnalų viršelių abiejose Atlanto pusėse.
Mane iš pradžių stulbino, kai jis namuose paimdavo į rankas kokį nors daiktelį ir atsainiai mestelėdavo: „O šitą man Visconti padovanojo.“ Žinoma, tai pranašumas turėti žvaigždės pavardę. A. Deloną praleidžia visur. Jis niekada iš anksto neužsisako staliuko restorane, gali rūkyti ten, kur kitiems neleidžiama, netgi su mūsų kalyte Bliu patenka į visas viešas vietas.
- O kaip santykiai su tėvais?
- Su Alainu jis susitinka retai, jų santykiai kažkokie keisti – tarsi konkurencija. Kol kas Anthony nesugebėjo pranokti savo tėvo, bet jis mano dar turintis galimybę ką nors padaryti. O jo motina Nathalie Delon apsigyveno Paryžiuje netoli mūsų ir labai rūpinasi sūnumi. Tiesa, anksčiau ji gyveno sau: galėdavo išvykti keliems mėnesiams, nieko nepranešdavo apie save – dėl jos išsišokimų Anthony patyrė didelę psichologinę traumą. Aš tik dabar tai supratau, kai darbo reikalais ėmiau dažnai skraidyti į Rusiją. Anthony pyksta, nenori, kad būčiau aktorė, verčia rinktis tarp šeimos ir karjeros. Dėl to dažnai ginčijamės.
- Jis svajoja jus uždaryti namuose, kad gimdytumėte jam vaikus?
- Taip! Nori, kad tapčiau jo buvusia žmona Sophie. O pats nuolatos skundžiasi, kad su ja buvo nuobodu, nebuvo apie ką kalbėtis, nors jie kartu išgyveno 17 metų. Bijau, kad tas pats pasikartos ir tarp mūsų. Noriu pati kai ko pasiekti, save realizuoti.
- Vadinasi, kaip ir jo motinai, karjera jums svarbiau...
- Nieko panašaus, daugelio galimybių atsisakiau dėl jo. Nustojau lankytis vakarėliuose, nesutinku vaidinti filmuose, kuriuose yra intymių scenų. Iš visų jėgų stengiuosi, kad jis jaustųsi gerai, pasitikėtų manimi.
- Ar Anthony siūlė jums ranką ir širdį?
- Žinoma. Jis sakė: „Noriu, kad būtum mano žmona, tu mano gyvenimo moteris, aš niekada nieko taip nemylėjau ir nemylėsiu.“ Tačiau, kaip patys suprantate, nuo piršlybų iki vestuvių gali praeiti daug laiko.
- Ar jaučiatės už jo kaip už mūro?
- Jis dėl manęs labai jaudinasi. Kartą Rostove filmuojant Veros Storoževos serialą „Skyrybos“, kuriame vaidinu vieną pagrindinių vaidmenų, man pasidarė bloga. Anthony pareikalavo, kad tuoj pat skrisčiau į Paryžių, pasitiko oro uoste, vežiojo po ligonines, dėl visko tarėsi. Jeigu paskambinsiu ir pasakysiu, kad skubiai atvyktų, jis viską mes ir tučtuojau atlėks. Tuo požiūriu Anthony – mūras. Bet visais kitais...
- Tai yra?
- Aš labai norėčiau su Anthony susilaukti kūdikio. Labai. Tačiau man reikia tikro tėvo mažyliui, o ne dar vieno vaiko šeimoje. Anthony, būdamas 48 metų, dažnai elgiasi taip, tarsi jam būtų aštuoneri. Ne, jis savarankiškas, uždirba, pats ruošia valgį, tvarkosi namuose geriau už bet kokią tarnaitę. Tačiau jis reikalauja sau nuolatinio dėmesio, kaip kad vaikas nori motinos dėmesio. Šios priklausomybės šaknys – vaikystėje.
Parengė Milda Augulytė
