Sovietų „princesę“ G. Brežnevą gniuždė nesėkmingi santykiai su vyrais

- Aš susipažinau su ja vadinamuoju persitvarkymo laikotarpiu, kuriame ir pats aktyviai dalyvavau. Tačiau ryškios sovietinės princesės nebeaptikau. Tiksliau, mačiau nelaimingą ir prasigėrusią būtybę. Tai buvo visiškai bohemiško, o ne nomenklatūrinio tipo moteris. Ne toje šeimoje ir ne toje epochoje ji gimė. Tarp jos įžymių draugų, be garsiausio Didžiojo teatro stažuotojo Boriso Buriacos, buvo daug ir sovietinio šou verslo atstovų: V. Vysockis, J. Kobzonas, M. Magomajevas, žinomas čečėnų šokėjas M. Esambajevas.

- O kas laikė žvakę? Jie Galinai buvo artimi, kadangi ją nepaprastai traukė bohema. Pirmasis Galinos vyras Jevgenijus Milajevas – akrobatas. Antrasis – Igoris Kio. Taip pat cirko artistas. O štai trečias vyras Jurijus Čurbanovas – visiška priešingybė: komjaunimo sekretorius, nomenklatūros atstovas, milicijos generolas.

- Žmonės iš vadinamojo brežnevinio klano tapo tos epochos įkaitais. Nors žvelgiant iš moralinės pusės, nė vieno iš jų negalima pavadinti visišku niekšu, nes kiekvienas iš jų padarė ir kažką gero. Tačiau tada Kremliaus žmonės vogė ne taip, kaip dabar, „tik“ namus ir deimantus, rašo eg.ru. Tuomečiai kyšiai buvo tiesiog juokingi palyginti su dabartiniais standartais, pavyzdžiui, aukso siūlais siuvinėta tiubeteika arba laikrodis. Dabar laikrodį, kainuojantį milijoną JAV dolerių, gali sau leisti bet kuris aukštesnio rango valdininkas.   - Kas paskatino parašyti knygas apie G. Brežnevą? 

- Galutinai nusprendžiau, kai sužinojau, kad Galinos meilužio B. Buriacos vaidmenį miniseriale „Deimantų medžiotojai“ suvaidins Jevgenijus Mironovas. Žinoma, jis – puikus aktorius.

Tačiau galiu pasakyti, kad J. Mironovo suvaidintas personažas labai toli nuo originalo. B. Buriaca, mano manymu, apskritai nebuvo lemtingas gražuolis. Nors ir aš jį mačiau ne geriausios formos. Iš karto, kai grįžo po tremties Sibire. Atlikdamas bausmę Sajanogorske Borisas susirgo blefaritu (vokų uždegimu), kurį sukėlė erkės įkandimas: čigonas prarado blakstienas. Dėl to jo akys atrodė tarsi išsprogusios, panašiai kaip Nadeždos Krupskajos.

Būdamas nedidelio ūgio, suapvalėjusio pilvuko Borisas nešiojo kailinius iki pėdų, šilkinius chalatus su drakonu, juodą plačiakraštę skrybėlę, aksominius švarkus, kurių Sovietų Sąjungoje niekas nematė, džinsines striukes su užtrauktuku, smailianosius batus su kulniuku, marškinius su žabo.

- Kai lankiau mokyklą su Jurijumi gyvenome viename name, penkių aukštų „chruščiovkėje“. Aš tapau J. Čurbanovo kaimynu dėl to, kad mano tėvas tada dirbo „Komsomolskaja pravda“ korespondentu. Apie dailų ir išvaizdų brunetą iš trečios laiptinės kaimynai kalbėjo: paliko žmoną su mažyliu ant rankų ir, kaip priklauso viengungiui gražuoliui, ėjo per moteris.

Įsiminiau, kaip Jurijus kaubojiškai lengvai įšokdavo į personalinę „Volgą“, kuri, beje, pagal statusą jam nepriklausė. Tačiau J. Čurbanovas mokėjo draugauti su reikalingais žmonėmis. Man teko bendrauti su Jurijumi, kai jis jau atliko bausmę. Tai nereiškia, kad tai, ką jis pasakojo, yra teisinga, užtat autentiška.

- Kai mes išsiskyrėme su J. Milajevu, aš tą pačią dieną susituokiau su Igoriu, – pasakojo man G. Brežneva. – O tai negalima buvo. Bet suprantate, mes skubėjome. Igoris vėlavo į gastroles Sočyje.

Mes santuokų rūmuose viską paaiškinome ir mums padėjo: įdėjo spaudus į pasus. Mes išskridome į Sočį, gyvenome ten cirko viešbutyje. Ten mus ir... išskyrė. Atėjo ir pasakė: „Jūsų santuoka negalioja.“ Igoris labai išgyveno. Paskui jis vedė Jolantą, kuri dirbo pas jį su papūgėlėmis.

Igoriui tada ir dvidešimties nebuvo, mes su juo susipažinome per cirko gastroles Japonijoje.   Pridursiu, kad L. Brežnevas bandė suorganizuoti, jog fokusininkas būtų pašauktas į armiją, tačiau jaunasis magas turėjo chronišką limfadenitą. Dabar tokiais atvejais elgiasi paprasčiau. Atrastų kokainą bagažinėje. Štai ir visas fokusas.

Balandžio 12 dieną Gagarino santuokų rūmų įrašų knygoje buvo atliktas įrašas „Nr. 469“. Vestuvės buvo atšoktos užmiesčio vasarnamyje. Jaunikio J. Čurbanovo tėvai buvo atvežti „genseko“ limuzinu. Su jais atvažiavo ir Jurijaus brolis bei sesuo. Buvo keli ir jo kolegos. Ceremonijos vedėjas buvo pats Leonidas Iljičius. Po registracijos užsispyrusi Galina pasiliko sau pirmojo vyro Milajevo pavardę, kuris ir toliau šantažavo buvusią uošvę Viktoriją Petrovną ir grasino atimti iš jos anūkę, jo ir Galinos dukterį Viką.

Vestuvių proga J. Čurbanovas tyliai gavo nekaltą dovaną – priešlaikinį pulkininko laipsnį. Beje, jis buvo apiformintas ir suteiktas atgaline data. Taip pat dosnusis uošvis dovanojo J. Čurbanovui ištaigingą „Škodą-1000“. Tą pačią dieną ji buvo parduota per komiso parduotuvę. Ne bėda. Po poros savaičių L. Brežnevas perdavė Jurai naujutėlaitį „Renault 16“ su galingu varikliu. O „gensekui“ tą limuziną padovanojo Prancūzijos prezidentas, pagal įstatymus, šios dovanos vieta – specialiame garaže. Techniniame pase buvo įrašyta: „J. Čurbanovui. Susipažinti“. Panašu, žentui susipažinus mašina patiko.

Iš liudytojo V. Čubino (J. Čurbanovo buvusio sekretoriaus) parodymų: „Galina Leonidovna stengėsi, kad apiforminant kuriuos nors dokumentus nefigūruotų Čurbanovo pavardė. Kartą ji aptiko, kad atsiskaitymo knygelėje mokestis už elektrą vasarnamyje išrašytas Čurbanovo pavarde. Ji pakėlė man didžiulį skandalą ir keikėsi kaip vežikas, reikalaudama tučtuojau ištrinti vyro pavardę net iš šio nieko nereiškiančio dokumento. Ji negalėjo sau leisti net minties, kad Čurbanovas galėtų pretenduoti net į mažiausią vasarnamio dalį. Visą laiką tvirtino, kad Čurbanovas laukia jos mirties ir nori užgrobti turtą.

Pats J. Čurbanovas gana skausmingai reagavo į tokias jos kalbas ir man nuoširdžiai sakė, kad tegul ką tik nori, viską apsiformina savo vardu.

Beje, Galina dažnai mėgdavo kartoti: „Mano vyro pavardė visiškai atitinka žmogų. Man patinka menas, o jis – generolas.“

Vadinamajame deimantų skandale buvo pasirinktas gana patogus kontingentas: sostinės biseksualas-avantiūristas B. Buriaca ir jo nepakeičiamoji draugė G. Brežneva. Turėdama informacijos apie būsimą juvelyrinių dirbinių kainų pakėlimą, Galina su draugais pirko viską iš eilės.

Kai Maskvos Lavočkino gatvėje buvo pastatytas juvelyrinių papuošalų fabrikas, G. Brežneva užsisakė ten apyrankių ir kitų papuošalų pagal savo eskizus. Kažin, ar kas nors kitas geriau žinojo apie Brežnevos deimantus nei Borisas Buriaca, kuriam prilipdė Briliantovo pravardę. Jis buvo apklaustas viso labo vieną kartą. Netrukus po tos apklausos jis keistomis aplinkybėmis buvo papjautas ant operacinio stalo. 

Be to, Borisas Buriaca buvo tvirtai susijęs su bilietų į Didįjį teatrą mafija. Bilietai buvo superkami valstybine kaina, o parduodami užsieniečiams po 200 JAV dolerių. Galinos meilužis ir jo jaunesnysis brolis dažnai sukiojosi prie Rumunijos ambasadoriaus rezidencijos, kurio žmona taip pat buvo čigonė. Gyveno jis kooperatiniame bute, prigrūstame antikvarinių baldų, Čechovo gatvėje greta S. Obrazcovo lėlių teatro.

Netoli to namo Borisas buvo tris kartus sumuštas, nors nė karto ir neapiplėšė, nes dabinosi juvelyriniais dirbiniais iš platinos. B. Buriaca galvojo, kad jo užpuolimus organizavo J. Čurbanovas, kurį erzino jo žmonos ryšiai su kriminaliniu subjektu.

Bene labiausiai pavydėtinas buvo Galinos meilužis Maris Liepa, jaunesnis už ją 11 metų. O kartu jie pragyveno penkerius metus. Beje, žinomas šokėjas gyveno tarp dviejų namų, kadangi nesiruošė palikti šeimos. Tačiau būtent Galinos dėka jis gavo valstybinius apartamentus Briusovo skersgatvyje.

Galinos duktė Viktorija įsitikinusi, kad motinai taip jau buvo lemta: visi jos gerbėjai – vedę vyrai. Tačiau labiausiai ji įsiminė du savo kolegas Borisą Širokovą ir Aleksandrą Avdejevą iš APN agentūros, kur Galina Leonidovna oficialiai išdirbo šešerius metus. „Ir vienas, ir kitas buvo vedę, tačiau su malonumu linksminosi su mama. Užtat, kai tik ji prasitardavo apie santuoką, iš karto prisimindavo turintys šeimas“, – teigė Viktorija.