„Anksčiau gal ir būtų pavyduliavęs. Dabar tokio jausmo tarp mūsų nebėra. Vis dėlto mes bendraujame jau aštuonerius metus ir mūsų santykiai perėjo į kitą lygmenį. Dabar mes vienas kitu visiškai pasitikime. Man labai patinka laisvė, man reikalinga sava asmeninė salelė. Pavyzdžiui, anksčiau sėdėdavome vienas kito filmavimuose nuo pradžios iki galo. Dabar - nebe. Ne viską reikia išgyventi kartu, reikia kai ką turėti ir savo. Štai ir poilsiauti kartais reikia atskirai“, - įsitikinusi A. Ditkovskytė.
A. Ditkovskytės ir A. Čadovo santykiai - tikri amerikietiški kalneliai. Susitikę, įsimylėję vienas kitą, po to metams išsiskyrę Agnija ir Aleksejus vėl susitiko ir nutarė tučtuojau susituokti.
Jiedu nepanašūs: ji - pasaulio žmogus, jam svarbu visa, kas susiję su Rusija. Netgi dėl kino jų skonis nelabai sutampa.
Bet jie myli vienas kitą ir įdomūs vienas kitam. Ir tai svarbiausia, įsitikinusi Agnija.
- Judu su Aleksejumi vos neišsiskyrėte visam laikui, daugiau kaip metus praleidote atskirai. O paskui, vos spėję vėl susitikti, beveik iš karto susituokėte... - poros gyvenimo epizodą priminė internetinio laikraščio 7 dnej.ru korespondentė.
- Taip, mūsų istorija buvo veržli. Susitikome ir jau kitą dieną apsigyvenome po vienu stogu. Tai visiškai beprotiškas poelgis. Daugelis mano: turi praeiti laiko, reikia geriau vienas kitą pažinti, taip iš karto – nepadoru. O mes su Lioša spjovėme į tokius samprotavimus. Lygiai taip pat staigiai po metus trukusio išsiskyrimo nutarėme susituokti. Viskas išėjo spontaniškai. Tiesiog susitikome filmavimo aikštelėje, pabendravome, o jau kitą dieną prabilome apie santuoką. Man apskritai atrodo, kad spontaniški sprendimai svarbiausi. Kai kam nors ilgai rengiesi, galiausiai nieko doro iš to neišeina. Aš linkusi vadovautis jausmais, o ne protu...
- Vis dėlto turbūt sunku atnaujinti santykius po tokio ilgo išsiskyrimo...
- Na taip. Per tą laiką, kol buvai išsiskyręs, augi, bręsti. Atsiranda naujų pažįstamų, draugų, minčių, interesų... Apskritai mes su Aleksejumi nepanašūs vienas į kitą. Jis augo Maskvoje, aš – Vilniuje, mūsų kultūrinė aplinka buvo visiškai skirtinga. Pavyzdžiui, yra tik keletas filmų, kurie mums abiem vienodai patinka. O į visa kita mūsų požiūris skiriasi. Aš – pasaulio žmogus, galėčiau gyventi bet kur, netgi, pavyzdžiui, Tailande. O Aleksejui labai svarbu visa, kas susiję su Rusija, su Maskva. Tačiau mes įdomūs vienas kitam, mes mylime vienas kitą – ir tai svarbiausia. Taigi per metus prarastą artumą mums greitai pavyko atkurti.
- Kaip lietuviškai prisipažįstama mylint?
- Aš tave myliu. Kai taip sakau vyrui, jis juokiasi.
- Juokiasi? Bet juk tai taip romantiška...
- Matyt, mes su Aleksejumi jau ne jauni romantiški įsimylėjėliai. Tai kitas meilės lygmuo – tas, kurio anksčiau nepatyriau, bet visada norėjau žinoti, kas tai yra. Aistrą, kai, regis, miršti, negali kvėpuoti, pakeitė žemiškesnė būsena, kai jau galima ramiai pasikalbėti ir priimti racionalų sprendimą.
- Ar nejaučiate, kad meilė baigiasi?
- Tiesiog atėjo štilis. O štilis – tai juk malonumas! Gali ramiai paplaukioti, pasiirstyti valtele, gali labai daug ką padaryti. Aš taip džiaugiuosi, kad dabar blaiviai mąstau. Kai vyrauja emocijos, tu ir amžinai jaunas, ir amžinai girtas – viskas iki kelių, viską gali perplaukti, peršokti, perspjauti... Tik nėra blaivumo!
- Įdomu, kas jūsų šeimos galva?
- Aleksejus sako, kad vyras šeimos galva, jis šeimininkas, uždarbiautojas, medžiotojas. Ir tai tiesa! Aleksejus – tikras vyras. Jam labai svarbu viską sutvarkyti, kad aš dėl nieko nesijaudinčiau, kad man būtų patogu. Manau, kad tai puikus bruožas, kai vyras nori, kad moteris nesiblaškytų, nesuktų galvos dėl buities problemų. Jis tvarko visus finansinius reikalus, nors aš ir pati uždirbu.
Aktorių bendrijoje tokių vyrų kaip Aleksejus nedaug. Iš esmės tai juk labai moteriška profesija. Kai vyras valandų valandas sėdi grimerinėje, iškedena kiekviena savo plaukelį ir žino, kaip geriau užtepti toninį kremą, - sutikite, tai nelabai vyriškai atrodo.
Man yra tekę sėdėti grimerinėje greta kai kurių aktorių ir stebėtis: mane nugrimuoja per pusvalandį, o jie sėdi dar valandą ir vis kartoja: „Ak, čia kažkas išlindo, o ten raukšlelė. Dieve, ir kada gi ji atsirado?“ Aleksejus, ačiū Dievui, ne toks. Jis iš esmės idealus.
- Kavos į lovą atneša? Dovanas dovanoja?
- Šito man jau nebereikia – nei kavos į lovą, nei dovanėlių, nei gėlyčių. Dabar svarbu pagarba vienas kitam. Dovanas Aleksejus, žinoma, dovanoja. Būna, kad nei iš šio, nei iš to įteikia puokštę gėlių. Malonu. Bet aš dėl to nemirštu iš laimės. Tikriausiai man labiau patinka dovanoti negu gauti dovanų.
Aleksejui kaip patriotui patinka Rusijos simbolika. Mes pažįstame puikų juvelyrą Piotrą Aksionovą, kuris semiasi idėjų iš carinės Rusijos laikų. Neseniai Aleksejui padovanojau dvigalvį erelį su juodaisiais briliantais. Pamačiau P. Aksionovo dirbtuvėje ir pasakiau: tai kaip tik Aleksejui. Ir nupirkau. Dabar Aleksejus tą erelį kai kada įsisega į švarką.
Jis ir pats žino, kokie papuošalai man patinka, dovanoja gimtadienio ar kita proga. Bet štai pasakoju apie visa tai ir galvoju: man tai keista pokalbio tema. Dovanos ne tokios jau svarbios. Pavyzdžiui, aš niekaip nesuprantu, kaip galima gultis į lovą su žmogumi, kurio nemyli, bet kuris tau žiedą padovanojo...
- Ar jūs kada nors esate sulaukusi tokių pasiūlymų?
- Taip, tokio pobūdžio dėmesys buvo rodomas. Taigi jei man to būtų reikėję, dabar gyvenčiau kitaip. Bet argi tai įdomu?
Taip, aš prisižiūriu, darau manikiūrą, nusiperku gražių daiktų. Bet tai negali būti tavo gyvenimo tikslas! Aš leidžiu sau tai, ką galiu leisti, ir nesikremtu dėl to, kad negaliu sau leisti daugiau. Kančios dėl materialių dalykų apskritai ne mano stichija.
Gal tik vaikystėje svajojau apie daiktus. Kiekvieną vasarą su tėvais vykdavome į Norvegiją – ten gyvena mano teta, tėvo sesuo. Jos vyras – garsus norvegų architektas. Jie gyvena pasiturimai, turi visą salą su fjordais ir nameliu kalnuose. Tai štai Norvegijoje aš pradėjau tikėti nykštukais. Man ir mano draugei tėvai papasakojo, kad jei parašytume laišką ir ko nors nykštukų paprašytume, jie atneš. Ir mes su drauge kasdien rašėme po laišką, o rytą gaudavome dovaną. Kartą tėvai užsiminė, kad rašytume rečiau. Girdi, nykštukams sunku visą laiką lakstyti pagal mūsų užsakymus, jie maži... Tačiau mes nesiliovėme. Prašėme tai lėlės, tai rankinuko... Beje, nykštukais tikėjau kur kas ilgiau negu Kalėdų Seneliu.
- O koks ankstyviausias jūsų prisiminimas?
- Labai keistas ir nemalonus. Lekiu, skaudžiai užsigaunu, po to rėkiu iš skausmo. Man buvo gal tik metai, gulėjau vežimėlyje, kurį pasupti ėmėsi mūsų šeimos draugas. Matyt, darė tai pernelyg entuziastingai, kad aš iš jo išlėkiau.
- Tikriausiai tai buvo koks nors aktorius, jūsų tėvų kolega. Juk jie dirbo Rusų dramos teatre Vilniuje...
- Taip, ir jie dažnai mane ten nusivesdavo. Peržiūrėjau visus spektaklius. Mama vaidino Antono Čechovo, Fiodoro Dostojevskio, Williamo Shakespeare'o, Moliere'o pjesėse. Prisimenu jos Katariną iš „Užsispyrėlės sutramdymo“ - man baisiai patiko. Dar motina dažnai filmuodavosi ir pasiimdavo mane. Aš ir pati vaikystėje filmavausi reklamoje. Pirmą kartą, kai buvau ketverių metų. Tai buvo sulčių reklama.
Dar viename spektaklyje – labai ilgame – vaidinau ir taip pat gavau už tai pinigų. Uždarbį atiduodavau šeimai – gyvenome ne per turtingiausiai. Kartais tam, kad nusipirktume maisto, tarkim, dešimt kiaušinių, tekdavo iš taupyklės smulkmę krapštyti arba iš ko nors skolintis.
Aš buvau vaikas hipis. Augau visiškai laisva. Ne todėl, kad tėvams būtų buvę į mane nusispjauti, bet todėl, kad jie gyveno savo profesijos žmonėms būdingą gyvenimą. Kartą mane pamiršo vaikų darželyje. Aš visiškai nenusiminiau ir nuėjau nakvoti pas auklėtoją. Man buvo treji ar ketveri metai. Tiesiog tėvai susipainiojo, kas turi mane paimti iš darželio: tėvas, motina ar senelė. O vėliau pykosi: „Kodėl tu nepaėmei vaiko?“ - „Tai tu kodėl nepaėmei?“
- Agnija, daug žmonių, išgyvenusių tėvų skyrybas, sako, kad tuo momentu jų pasaulis sugriuvo. Jūsų motina ir tėvas juk taip pat išsiskyrė?
- Pirmą dieną, teisingiau – vakarą, kai tai įvyko, iš tikrųjų pasirodė, kad pasaulis griuvo. Man buvo penkeri metai. Tėvai pykosi ir aš bėgdavau tai pas vieną, tai pas kitą. Tvyrojo visiškas chaosas. Jaučiau, kad vyksta kažkas baisaus, bet tikriausiai nežinojau, kas.
O kitą dieną gyvenimas tarsi įėjo į savo vėžes. Galiausiai man netgi patiko nauja padėtis, nes jei susipykstu su vienu, einu gyventi pas kitą, o jei su abiem, - pas senelę. Neužėmiau kankinio pozicijos: ai, man vaikystės trauma ir visas pasaulis kaltas dėl mano nesėkmių. Manau, kad nėra prasmės gelbėti šeimą dėl vaikų. Kiekvienas turi teisę ieškoti savo meilės. Sąžiningiau kelis kartus išsiskirti negu meluoti vienas kitam ir grįžti iš svetimos lovos pas žmogų, kurio nebemyli.
- O kaip klostėsi jūsų santykiai su antruoju motinos vyru, jūsų brolio Dominyko tėvu?
- Nesusiklostė. Vaikystėje aš buvau pavydi, ūmi. Galėjau rėkti, keiktis, kelti isteriją, taškyti košę, išeiti iš namų... Žodžiu, bjauri neapsakomai. O Rokas (Rokas Ramanauskas, Agnijos motinos Tatjanos Liutajevos antrasis vyras. - Red.), nors protingas vyras ir filosofas pagal išsilavinimą, man niekuo nenusileisdavo. Kartais apskritai keistai elgdavosi: aš kalbuosi telefonu, o jis eina pro šalį ir ištraukia laidą iš lizdo. Štai toks nebylus karas įsiplieskė tarp mūsų.
Labai pavydėjau tėvo jo draugei Ligitai. Tarkim, guli jie su tėvu ant sofos, tai man būtinai prireikdavo per vidurį įsitaisyti. Nieko negalėjau sau padaryti.
- O jaunesniajam broliui ar nepavydėjote? Vis dėlto motina jo susilaukė su jūsų patėviu. Jie visi kartu, o jūs tarsi atskirai...
- Domiko (taip mes vadiname Dominyką) labai laukiau. Prisimenu, atvykau pas mamą į gimdymo namus. Domikas gulėjo jai ant krūtinės susirangęs kaip kačiukas. Jis miegojo ir mama miegojo. Aš prasėdėjau šalia jų penkias valandas. Žiūrėjau į jį ir nejudėjau – pirmą kartą tokį stebuklą išvydau! Juk tai kosmiškai svarbu ir visiškai nesuprantama – naujos gyvybės atsiradimas!
O kai broliui sukako dveji metai, mama išsiskyrė su Roku ir mes išvykome į Maskvą. Tuo metu konfliktai su patėviu nebebuvo tokie aštrūs – aš paaugau, atsirado kitų interesų. Lankiau įvairius būrelius, šokau, dainavau. Be to, ir asmeninių problemų buvo per akis.
Keturiolikos metų išgyvenau nelaimingą meilę. Įsimylėjau dvejais metais vyresnį vaikiną. O jis mane metė. Buvo taip skaudu, kad nežinojau, kaip gelbėtis. Dvasinės kančios apskritai kur kas stipresnės už fizinį skausmą. Mat fizinis skausmas turi ribą: jei jau visiškai blogai, žmogus praranda sąmonę, „atsijungia“.
Dvasinės kančios neturi ribų. Jų pėdsakus gali justi visą gyvenimą. Ir štai būdama keturiolikos patyriau tokią kančią. Baisu, kai beprotiškai myli žmogų, o jis tave palieka. Tačiau galiausiai aš įsigudrinau išlaikyti gerus santykius su tuo vaikinu – mes iki šiol draugaujame. Jis gyvena Vilniuje.
- Ar tėvai žinojo šią istoriją?
-Aš niekada nieko nuo jų neslėpiau, visada pasitikėjau tiek mama, tiek tėvu. Mūsų šeimoje apskritai visi draugai.
- Ar persikelti į Maskvą jums buvo lengva?
- Žinoma, ne. Aš juk iki šešiolikos metų gyvenau Vilniuje ir nemokėjau gerai kalbėti rusiškai. Mano šeimoje, išskyrus senelę odesietę, pas kurią važinėdavau vasarą nuo penkerių iki devynerių metų, visi kalbėjo lietuviškai. Taigi šia prasme persikelti į Maskvą buvo stresas. Čia aš tarsi praradau amą. Mokytis rusų kalbos buvo sunku. Aš netgi verkdavau, bet kasdien po keturias valandas mokydavausi.
- O kokia kalba dabar kalbatės su tėvais?
- Su mama rusiškai, bet kartais ir lietuviškai. Su tėvu – tik lietuviškai. Mes su juo nuolatos susirašinėjame trumposiomis žinutėmis. Ypač jo ir draugų ilgėjausi pirmaisiais gyvenimo Maskvoje metais.
Mes įsikūrėme klaikiame bute netoli Kursko geležinkelio stoties. Dažnai mūsų laiptinėje nakvodavo benamiai. Butas buvo mažytis, dviejų kambarių, ten gyvenome aš, mama, brolis ir šuo. Kai pavyko užsidirbti ir nusipirkome skalbimo mašiną, su mama visą naktį sėdėjome ir žiūrėjome, kaip ji dirba. O iki tol viską skalbėme rankomis.
Iš pradžių Maskvoje mums buvo sunku. Tačiau Lietuvoje tuo metu darbo iš viso nebuvo, o čia buvo šansas. Ir mama juo pasinaudojo. Aš labai dėkinga mamai, kad persikėlėme, nes aš čia taip pat turiu daugiau galimybių negu Vilniuje. Man atrodo, kad Maskvoje labai sunku visiškai nieko nepasiekti gyvenime...
-Agnija, jūs juk dalyvaujate labdaringoje veikloje, padedate alkoholikams ir narkomanams...
-Taip, aš priklausau buvusių narkomanų ir alkoholikų fondo globėjų tarybai. Viskas prasidėjo prieš trejus metus per kino festivalį „Kinotavr“. Aktorė Ksenija Rapoport, kuri fondo veikloje dalyvauja jau seniai, iš pradžių prikalbino prisidėti mano mamą, o po to – ir mane. Atvykau, pažiūrėjau ir negalėjau likti abejinga.
- Ar vyras jus palaiko?
- Jis pasirengęs, nors narkomanai ir alkoholikai nėra jam artima tema. O štai vaikai – kas kita. Jiems jo širdis visada atvira, jis važinėja po ligonines, dalyvauja aktorės Čiulpan Chamatovos fondo akcijose.
Tačiau vyras ir žmona neturi būti kaip dvyniai. Kiekvienas turi turėti savo teritoriją, savo erdvę, savo pažiūras. Aš jau pripratinau save prie minties, kad kiekvienas žmogus – atskiras pasaulis. Labai svarbu gebėti neslopinti, duoti laisvę. O juk moterys kartais būna nepakenčiamos! Mus vos vos paglostė, pavadino „mylimoji“, „brangioji“ - ir mes jau reiškiame savo teisę į vyrą kaip į nuosavybę.
- Jūs gyvenate visi kartu, didele šeima, su savo motina ir broliu...
- Taip, mes kasdien dengiame didelį stalą, sėdime, bendraujame. Dabar tai nebūdinga, žmonės net paskambinti artimiesiems nespėja, susirenka tik per didžiąsias šventes. Man patinka, kad mums tai – kasdienybė.
- Ar namus tvarko motina?
- Ne. Su mumis dar gyvena pagalbininkė Olia. Jai ir tenka pagrindinė namų ruošos našta. Be to, turime tris šunis: Labradorą, Džeko Raselo terjerą ir čihuahua. Olia ir maistą mums ruošia, nors man tai patinka daryti pačiai. Visa mano šeima turi kulinarinių sugebėjimų – ir tėvas, ir mama, ir visos senelės, ir visos prosenelės. Mano firminis patiekalas – mėsa juodajame aluje. Ruošti jį išmokė tėvo žmona, kai lankiausi Vilniuje. Patiekalas labai skanus, tirpsta burnoje. Jei turiu laiko, daug ką galiu paruošti. Ir lakštinius pati ruošiu, ir visa, kas tik patinka.
- Jums reikėtų atidaryti lietuviškų patiekalų restoraną.
-Taip, mes apie tai galvojome. Juk gaila, kad Maskvoje nėra gerų lietuviškų restoranų. Žinau vieną, bet negaliu pasakyti, kad man ten labai patiko. Nors cepelinų ten galima sukirsti... Man patinka lietuviška virtuvė, ypač – cepelinai.
- Namą, kuriame visi kartu gyvenate, jūs nuomojatės. O kada įsigysite nuosavą?
- Man tai niekada nebuvo tikslas. Iki šiol nesu įsitikinusi, kad norėčiau apsisunkinti nekilnojamuoju turtu. Kai būstą nuomojiesi, galima ir šen pagyventi, ir ten. Man patinka keisti aplinką. Tokia mūsų profesija – negali nuspėti, kur atsidursi rytoj. Gastroliuodama aš autobusu apvažiavau pusę Rusijos. Kiekvieną dieną vis kitame mieste prabundi. Tai įdomu. Tačiau vyrui svarbu pastatyti namą. Šeimai, vaikams. Ir aš jį palaikau.
- O kaip jūs nutarėte tapti aktore?
- Kitų variantų net ir neturėjau. Dar mokydamasi mokykloje nusifilmavau filme „Karštis“. Kai stojau į Kinematografijos institutą, įspėjau, kad manęs laukia įgarsinimas ir kurį laiką galiu nepasirodyti paskaitose. Tačiau instituto vadovybė tokiems dalykams nepritarė. Ir apskritai institute jaučiausi nepatogiai – iš prigimties aš individualistė. Po pirmo kurso mokslus mečiau. Galiu tiesiai pasakyti: nė kiek nesikremtu, kad neturiu diplomo. Tik gaila, kad nedirbu teatre. Yra keli teatrai, į kuriuos svajoju patekti: „Sovremenik“, J. Vachtangovo, N. Gogolio.
- Užtat kine jums viskas gerai klojasi. Neseniai nusifilmavote „Sėkmės saloje“ ir „Baube“. Gal turite dar kokių nors planų?
- Kol kas skaitau scenarijus ir nieko įdomaus nerandu. Jeigu kalbėtume apie profesiją, planuoju studijuoti psichologiją. Turiu tokį poreikį!
O jeigu apie gyvenimą apskritai – labai noriu kuo greičiau pagimdyti kūdikį. Noriu daug vaikų. Kiek Dievas duos! Tarkim, penkių. Nemanau, kad vaikai ir aktorystė nesuderinami.
Parengė Milda Augulytė
