R. Abramovičius įleido šaknis į kultūrą. Neseniai jis tapo Maskvos Didžiojo teatro globėjų tarybos nariu, o prieš tai už 60 milijonų dolerių nusipirko brangiausio rusų dailininko konceptualisto Iljos Kabakovo darbų.
R. Abramovičiaus dešinioji ranka - Maskvos kultūros departamento vadovas Sergejus Kapkovas - išsijuosęs tvarko parkus, muziejus ir teatrus, o mylimoji D. Žukova stulbina Rusijos sostinės publiką prašmatniomis ir brangiomis šiuolaikinio meno premjeromis. Pats oligarchas septintus metus - nuo pažinties su Darja - kaupia šiuolaikinio meno kolekciją. Slapta, neviešindamas pirkinių, bet leisdamas įspūdingas sumas. Ekspertų vertinimu, rinkinio vertė artėja prie milijardo JAV dolerių.
Vartosi kaip inkstas taukuose
46 metų R. Abramovičius - milijonierius, buvęs Čiukčių autonominės apygardos gubernatorius, futbolo klubo „Chelsea“, jachtų eskadros (tarp jų - brangiausios ir geriausiai įrengtos pasaulyje „Eclipse“, kurios ilgis 163,5 metro), automobilių ir šiuolaikinio meno kolekcijų savininkas.
Žurnalo „Forbes“ duomenimis, 2012 metais jo turtas buvo vertas 12,1 milijardo JAV dolerių.
Buvo vedęs du kartus - iš pradžių Olgą Lysovą, su kuria gyveno neilgai, po to - Iriną Malandiną. Su ja išgyveno apie 20 metų, juodu susilaukė penkių vaikų. Išsiskyrė 2007 metais.
Dabartinė R. Abramovičiaus draugė - D. Žukova, naftos magnato Aleksandro Žukovo duktė, Maskvos šiuolaikinės kultūros centro „Garaž“ direktorė. 2009 metais Darja pagimdė sūnų Aaroną Aleksandrą, netrukus juodu turi susilaukti dar vieno vaiko.
Sandorius sudaro slapta
Formulė „briliantai - geriausi merginos draugai“ šiuolaikiniame pasaulyje ne visada galioja. Nemažai aukštuomenės liūčių nuo vyrų ir papuošalų kolekcionavimo perėjo prie meno. D. Žukova - viena tų, kurie šioje srityje Rusijoje diktuoja madą. O moka už viską vyras - Darjos gyvenimo palydovas R. Abramovičius.
Sugaudyti visų įtakingiausio Rusijos kolekcininko pirkinių neįmanoma - dauguma tokių sandorių sudaroma per trečiuosius asmenis, slapta. Tai įprasta meno rinkoje. Informaciją apie pirkinius, kuri prasiskverbė į žiniasklaidą, oligarchas ir jo atstovai arba kategoriškai neigia, arba jos išvis nekomentuoja. Bet jeigu visa, kas paviešinta, palaikytume tiesa (o juk dūmų be ugnies, kaip žinoma, nebūna), atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas. Tokį rinkinį išties galima pavadinti auksiniu, teigia Rusijos dienraštis „Moskovskij komsomolec“.
Kokie kūriniai sudaro „auksinę kolekciją“? Kodėl oligarchas perka brangiausius ir garsiausius pasaulyje kūrinius? Tik tam, kad įtiktų jaunai palydovei? O gal jis nutarė uždirbti iš meno? Ar iš tikrųjų susižavėjo šiuolaikiniu menu?
Skulptūra iš garsiojo ciklo
Šveicarijoje per mugės „Art Bazel“ atidarymą 2008 metais R. Abramovičius maždaug už 15 milijonų dolerių nupirko Darjai skulptoriaus Alberto Giacometti skulptūrėlę iš serijos „Venecijos moterys“. Tai buvo brangiausias tų metų mugės pirkinys.
Tais pačiais metais „Sotheby's“ aukcionas pardavė kitą skulptūrą iš serijos „Venecijos moterys“ už 10 milijonų dolerių.
„Visiško išsekimo patosas, asmenybė, praradusi ryšį“, - taip prancūzų rašytojas Francisas Ponge atsiliepė apie šveicarų skulptoriaus ir tapytojo A. Giacometti kūrybą.
Taikli pastaba: išsekusių, liesų ir nuogų žmonių skulptūros tarsi vaizdu įkūnija Friedricho Nietzche's idėjas, privertusias žmoniją patikėti, kad Dievas mirė ir kad mes vieni Žemėje. Ir štai mes einame ja tarsi A. Giacometti žingsniuojantys žmonės, sunkiai velkame kojas, bet vis dėlto einame.
Netikėtas masės ir erdvės sugretinimas, apmąstymai apie asmenybės vienišumą, kūrybos novatoriškumas - dėl viso to A. Giacometti laikomas tarsi XX a. meno simboliu. Jis ne iš karto surado savo firminį stilių, iš pradžių išbandė kubizmą, siurrealizmą, bet galiausiai ištobulino savo lengvai atpažįstamą kūrybinę raišką.
A. Giacometti „Žingsniuojantis žmogus I“ ( 1961 m., aukštis - 183 cm) - brangiausia skulptūra pasaulyje. 2010 metais „Sotheby's“ aukcione ją už 65 milijonus svarų sterlingų (104,3 milijono dolerių) įsigijo brazilų bankininko našlė Lily Safra.
Surengė geriausią perfomansą
2007-ųjų vasarą Venecijos gyventojai ilgam įsiminė: tuomet į įlanką įplaukė didžiulė jachta „Ecstasea“. Daugiau kaip 100 milijonų dolerių vertės 86 metrų ilgio gražuolė su sidabro blizgesio sraigtasparniu denyje nuleido inkarą prie miesto ant vandens, užstodama jo nuostabius vaizdus. Šį R. Abramovičiaus ir D. Žukovos atvykimą į Venecijos bienalę - seniausią pasaulinį šiuolaikinio meno forumą - Rusijos spauda pavadino „geriausiu Rusijos paviljono perfomansu“.
Po ketverių metų jau kita oligarcho jachta „Luna“ (155 metrų ilgio) supykdė venecijiečius - miesto meras Giorgio Orsono netgi pagrasino įvesti naują mokestį dideliems laivams.
Bet tąkart Venecijos bienalėje savo pamėgtą perfomansą pakartojo kitas R. Abramovičius - tuo metu jau pavydėtinos kolekcijos savininkas.
Įsigijo gyvojo klasiko paveikslą
Be kitų kūrinių, „auksinėje kolekcijoje“ yra Luciano Freudo paveikslas „Mieganti socialinė darbuotoja“.
2008-aisiais Christie's aukcione įvyko sensacija: L. Freudo „Mieganti socialinė darbuotoja“ (1995) parduota už negirdėtą sumą - 33,6 milijono dolerių. Po šio rekordo L. Freudas tapo brangiausiu iš gyvųjų dailininkų. Tiesa, mėgautis šiuo statusu jam buvo lemta neilgai - po trejų metų, 2011-ųjų liepos 20-ąją, jis mirė.
Dar gerokai iki „Storulės Sue“ (Sue Tilley įamžinta paveiksle „Mieganti socialinė darbuotoja“) triumfo pasaulio meno bendruomenė paskelbė L. Freudą gyvuoju klasiku. Nuogą kūną jis vaizdavo taip pat, kaip jo legendinis senelis elgėsi su psichoanalize, - drąsiai ir skrupulingai. Jis tapė be pagražinimų, išryškindamas kiekvieną kūno raukšlelę, sąmoningai rinkdamasis neidealius vyrus ir moteris ir dažnai rodydamas jų intymias pozas, pavyzdžiui, po sekso ar masturbacijos.
Už atvirumą kritikai praminė L. Freudą „kūnų psichoanalitiku“ ir „nešvankybių akademistu“.
Pradėjęs karjerą nuo realistinės, netgi saloninės tapybos, dailininkas sugebėjo paversti ją nauja šiuolaikinio meno kryptimi, kurios žanras - portreto, natiurmorto ir akto derinys, o metodas - realistinis psichologizmas ties siurrealizmo riba. Net garbingiausią savo modelį jis pavaizdavo groteskiškai: nepagarbiai miniatiūrinis Didžiosios Britanijos karalienės Elizabeth II portretas nedailus, bruožai nutapyti šiurkščiai, vyriškai, o žvilgsnyje matyti egzistencinis nuovargis. Ar to tikėjosi karalienė, savo jubiliejaus proga užsakydama portretą garsiausiam britų dailininkui?
Kad ir kaip ten būtų, po dailininko mirties jo darbų kaina, ekspertų vertinimu, padidėjo 30 procentų.
Tautiečio kūriniai grįžo į gimtinę
Neseniai Romanas ir Darja sumokėjo apie 60 milijonų dolerių už rusų dailininko I. Kabakovo darbų rinkinį - apie 40 drobių, piešinių albumų ir instaliacijų, kurias konceptualistas sukūrė dr gyvendamas Sovietų Sąjungoje. Iki šiol visa tai priklausė amerikiečių kolekcininkui Johnui L. Stewartui, kaupusiam savo rinkinį dvidešimt metų. I. Kabakovo darbų įsigijimas - logiškas R. Abramovičiaus žingsnis, mat 2008 metais šiuolaikinės kultūros centras „Garaž“ atvėrė duris publikai būtent šio
menininko projektu.
I. Kabakovas yra brangiausias dabar gyvenantis rusų dailininkas. Jo paveikslas „Vabalas“ 2008 metais parduotas už 5,8 mln. dolerių, jo parodas nori rengti populiariausi muziejai ir sėkmingai tai daro. I. Kabakovas pagrįstai laikomas Maskvos konceptualizmo guru.
Tačiau taip buvo ne visada. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai pradėjo karjerą, o ir dar du dešimtmečius I. Kabakovas galėjo išgyventi tik iliustruodamas knygas. Parodyti tuos kūrinius, kuriuos vėliau graibstys turtingiausi kolekcininkai, muziejai, galerijos, Sovietų Sąjungoje buvo neįmanoma. Visas jo „romantinis konceptualizmas“
- tai sovietinio komunalinio buto farsas, absurdas ir chaosas. Tačiau tos „komunalinės“ istorijos nepaprastai ilgesingos, jautrios ir mąslios. Jos spaudžia ašarą ir panardina į prisiminimus net tuos žiūrovus, kurie nė žinoti nežino, kas buvo Sovietų Sąjunga.
1989 metais I. Kabakovas išvyko iš SSRS. Netrukus dailininku pasekė jo tolima giminaitė Emilija Kabakova, vėliau tapusi jo žmona. Dabar pora gyvena Niujorke, vargo nemato, bet ir toliau analizuoja praeitin nuėjusios šalies šmėklas.
Neatsispyrė F. Bacono šiurpiam grožiui
Dar vienas „auksinės kolekcijos“ rekordas visų „pačių pačiausių“ mėgėjams - 2008 metais Niujorko „Sotheby's“ aukcione įsigytas Franciso Bacono „Triptikas“ už 86,3 milijono dolerių. 1976-aisiais nutapyta drobė atpasakoja senovės graikų mitą apie furijų persekiojamą Orestą. Hipertrofuotos figūros nutapytos dailininkui įprasta niūria maniera. Ekspertai šį F. Bacono kūrinį laiko vertingiausiu jo darbu.
F. Bacono tapyba priklauso prie tokios, nuo kurios kūnas eina pagaugais. Kad ir kaip būtų keista, ji dailininką išpopuliarino dar gyvą ir sukrovė jam milijonus. Ar galėjo tai įsivaizduoti F. Bacono tėvas, žiaurus ir valdingas žmogus, praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje išvarydamas iš namų savo homoseksualų sūnų paklydėlį?
Tikriausiai ne, tačiau gerai, kad viskas nutiko būtent taip.
Po šeimos skandalo Francisas patraukė į Paryžių, kur apsilankė Pablo Picasso parodoje, pakeitusioje jo likimą. Jis nutars tapti dailininku, susiras dirbtuvę ir užsidarys joje. O po kelerių metų išeis iš jos būdamas meistras. Šiurpios ir įtemptos tapybos, atskleidžiančios žmogaus būties tragediją, meistras. Jo paveiksluose - išpleiktos figūros, vienaakiai, berankiai, apkapoti monstrai. Kiekvienas jų klykia ir atrodo, kad to klyksmo aidas atsikaroja kažkur pasąmonėje.
Kas įsigijo „Šauksmą“?
Už norvegų dailininko Edvardo Muncho „Šauksmą“ sumokėti 120 milijonų dolerių - absoliutus meno kūrinio kainos rekordas. Legendinį „Šauksmą“ pernai gegužės mėnesį pasiūlė Niujorko „Sotheby's“ aukcionas. Tai vienas iš keturių „Šauksmo“ variantų, pieštas pastele 1895 metais, ir vienintelis, esantis privačiame rinkinyje. Kiti trys saugomi Norvegijos muziejuose.
Pradinė šedevro kaina buvo 50 milijonų dolerių. Per 15 minučių - tiek truko varžytynės - kaina beveik patrigubėjo. Tarp pretendentų į paveikslą būta ir graikų laivų statybos magnato Philipo Niarcho, ir Kataro karališkosios šeimos. Tačiau šnekama, kad „Šauksmą“ įsigijo R. Abramovičius. Tiesa, kiti šaltiniai tvirtina, kad darbą vis dėlto nupirko kitas milijardierius - amerikietis Leonas Blackas.
Už paveikslą gauti pinigai skirti muziejui, viešbučiui ir meno centrui Norvegijoje statyti.
„Šauksmas“ - svarbus XX a. meno istorijos puslapis, o E. Muncho kūryba - atskiras skyrius. Šiam dailininkui pavyko perteikti siaubą - pirmapradį, veriantį, neįsivaizduojamą. Tokį siaubą jis pats išgyveno dar ankstyvoje vaikystėje, kai nuo šiltinės mirė jo motina, o po to ir sesuo. Šio susidūrimo su mirtimi E. Munchas nepamirš visą gyvenimą ir tapys jį kaip pašėlęs.
Tačiau, ko gero, žaviausia jo ekspresionistinėje tapyboje - tas nenumaldomas gyvenimo geismas, kurio vedamas ji tapo mirtį.
Tragiškiausias dailininko likimo momentas tas, kad paskutinius 20 savo gyvenimo metų jis praleido vienas su savo baimėmis (kentėjo nuo maniakinės depresinės psichozės), negalėdamas jų perkelti ant drobės.
Drobės pakeitė savininką
Kolekcijos perlas - dvylika Marko Rothko drobių - į R. Abramovičiaus rinkinį pateko dėl pasaulinio, galima sakyti - visatos, skandalo. 2008 metų gruodį žlugo, ko gero, didžiausia istorijoje finansinė piramidė. Bernardo Madoffo 1960 metais Volstrite įkurta bendrovė „Bernard L. Madoff Investment Securities LLC“ nugarmėjo į prarają ir kartu su B. Madoffu nusitempė visus, kurie buvo susiję su 50-milijardine afera.
Smarkiai nukentėjo ir prestižinio Manhatano rajono Penktosios aveniu sinagogos parapijiečiai - kartu jie prarado apie du milijardus dolerių. Sinagogos prezidentas Jacobas Ezra Merkinas pats ieškodavo klientų B. Madoffui.
Areštavus B. Madoffą, J. E. Merkiną iš visų pusių užgriuvo ieškiniai tų, kuriuos jis įkalbėjo finansuoti piramidę. Patekusiam į spąstus J. E. Merkinui neliko nieko kito, kaip parduoti visa, kas įmanoma. Ir jis pardavė savo M. Rothko tapybos kolekciją. 2009-ųjų liepą jis išsiskyrė su ekspresionisto darbais ir, ko gero, gavo už juos ne geriausius pinigus - 310 milijonų dolerių. Pernai M. Rothko paveikslas „Oranžinė, raudona, geltona“ Niujorko „Christie's“ aukcione parduotas už 86,9 milijono
dolerių ir tapo brangiausiu šio dailininko kūriniu.
O 2007 metais paveikslas „Baltas centras (geltona, rausva ir šviesiai violetinė ant tamsiai rausvos)“ parduotas „Sotheby's“ už 72,8 milijono dolerių. Darbai iš J. E. Merkino kolekcijos, kurią įsigijo R. Abramovičius, nelabai nusileidžia kokybe ir dydžiu šio autoriaus drobei rekordininkei.
Maskviečiai dvylika M. Rothko darbų galėjo pamatyti 2010-aisiais šiuolaikinės kultūros centre „Garaž“. Vernisažas turėjo didžiulį pasisekimą. Tiesa, „Garaž“ neigė, kad kolekcijos savininkas yra R. Abramovičius.
M. Rothko (Markusas Rotkovičius) - žydų kilmės dailininkas, gimęs Rusijoje ir emigravęs į JAV. Būtent ten jis išaugo į meistrą ir
sugalvojo savąją spalvos filosofiją. M. Rothko ieškojo „sudėtingos minties paprastos išraiškos“ idealo. Jo abstrakti ir kartu labai vaizdi tapyba užburia minkštomis spalvomis, sklandančiais stačiakampiais ir aiškių ribų nebuvimu.
M. Rothko „spalvoti laukai“ puošė respektabiliausias Amerikos vietas. Tačiau jo karjeros viršūnė - monumentalus ciklas ekumeninės bažnyčios Hjustone (Teksaso valstija) koplyčiai. 14 drobių - 14 Kryžiaus kelio stočių.
1964 m. M. Rothko persikėlė į naują studiją, į kurią visiškai negalėjo patekti dienos šviesa. Jo paveikslai tampa vis niūresni. 1969-aisiais jis palieka žmoną, vaikus ir persikelia gyventi į studiją. 1970-ųjų vasarį jis randamas ten negyvas perpjautomis venomis.
Konkurentų Rusijoje - nedaug
Ar Rusijoje daug R. Abramovičiaus kaip kolekcininko konkurentų?
Rusijoje beveik kiekvienas turtingas žmogus perka meno kūrinius. Verslininkams tai - ir pomėgis, vertas turtingo žmogaus, ir veikla, prisidedanti prie reputacijos, ir būdas investuoti pinigus.
Tarp aistringiausiųjų - Piotras Avenas, pradėjęs kaupti meno kūrinius dar praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje ir dabar turintis pavydėtiną kolekciją, kurioje - ir geriausi dailininkų susivienijimo „Būgnų valetas“ darbai, Piotro Končialovskio, Boriso Kustodijevo, Aristarcho Lentulovo, Sergejaus Sudeikino, Kuzmos Petrovo-Vodkino, Michailo Larionovo kūriniai.
Tiesa, P. Aveno turtai triskart mažesni nei R. Abramovičiaus, tad ir kolekcija ne tokia brangi, bet labai kokybiška.
Tuo, kad įsigijo Mstislavo Rostropovičiaus ir Galinos Višnevskajos kolekciją, pagarsėjo dar vienas oligarchas Ališeris Usmanovas. Tiesa, kūrinių, kuriuos garsioji pora rinko daugiau kaip trisdešimt metų, pirkimas ir perdavimas valstybei greičiau politinis žingsnis nei duoklė menui.
Tokia pati Viktoro Vekselbergo, įsigijusio ir grąžinusio Rusijai Faberge kiaušinius, istorija.
O štai Šalva Breusas, kurio turtas skaičiuojamas ne milijardais, o milijonais, šiuolaikinį meną kaupia su tikro žinovo aistra. Savo kolekciją Š. Breusas rengiasi eksponuoti buvusiame Maskvos kino teatre „Udarnik“, kurį apsiėmė pertvarkyti į šiuolaikinio meno muziejų.
Šiaip jau pasaulio šiuolaikinio meno kolekcionavimo baruose R. Abramovičius Rusijoje turi ne tiek jau daug konkurentų - rusai dar neišmoko vertinti postmodernistinio meno.
Vertina mecenato vardą
Kaip atrodo R. Abramovičiaus rinkinys, palyginti su pasaulyje garsiomis kolekcijomis?
Rusijoje jo rinkinys gal ir svariausias, tačiau nusileidžia kai kurioms kitų šalių meno vertintojų privačioms kolekcijoms.
Įtakingiausiu kolekcininku pasaulyje laikomas meksikiečių milijardierius Carlosas Slimas Helu, 2010 ir 2011 metų turtingiausių žmonių reitingo lyderis pagal „Forbes“ versiją. Jis susikrovė turtus praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje iš nacionalinės telefonijos sistemos privatizavimo.
Magnatas turi didelę meksikiečių dailininkų darbų kolekciją, ne mažiau ir pasaulio meistrų kūrinių. Be to, jis eina iš proto dėl Auguste'o Rodino skulptūrų. Didžiausia prancūzų meistro darbų kolekcija Lotynų Amerikoje saugoma „Soumaya“ muziejuje Meksike. Jį milijardierius įkūrė savo žuvusiai žmonai atminti. Muziejaus ekspozicija užima 6800 kvadratinių metrų, jame - apie 66 tūkst. eksponatų, tarp jų - XV- XX a. Europos dailininkų paveikslų.
Turtingiausias Europos žmogus, „prabangos pardavėjas“ Bernard'as Arnault taip pat nutuokia apie meną ir pirmenybę atiduoda XX-XXI a. jo vaisiams: P. Picasso, Andy Warholui, Henry Moore'ui, Jeffui Koonsui, Richardui Serra, Frankui Stellai ir Agnes Martin. B. Arnault jau rengiasi savo kolekcijai pastatyti Paryžiuje didžiulį šiuolaikinio meno centrą, kuris apims parodų galerijas, konferencijų sales, visuomenines erdves ir žiemos sodą. Šį projektą rengia garsus architektas Frankas Gehry,
suprojektavęs ir Bilbao Guggenheimo muziejų.
Tendencija akivaizdi - turtingiausi planetos kolekcininkai stengiasi statyti muziejus savo rinkiniams, rodyti juos publikai, svajoja likti istorijoje kaip mecenatai, subtilūs meno žinovai ir vertintojai. Ar reikia tokios šlovės R. Abramovičiui?
Kokia „auksinės kolekcijos“ ateitis?
XIX amžiuje Rusijoje buvo nemažai mecenatų. Pirmieji tarp jų - broliai Pavelas ir Sergejus Tretjakovai. Abu pirkliai aktyviai dalyvavo miesto gyvenime, Sergejus netgi buvo miesto galva. Abu kolekcionavo meno kūrinius: Pavelas - daugiausia rusų, Sergejus - užsienio autorių. Dar būdami bebarzdžiai jaunuoliai abu broliai nutarė, kad kada nors visą savo kolekciją padovanos miestui. Taip ir padarė.
Pavelui priklausęs namas Lavrušino skersgatvyje pirmą kartą duris publikai atvėrė 1874 metais ir iki šiol yra pagrindinė Rusijos nacionalinė meno kūrinių saugykla.
Ar gali taip atsitikti, kad R. Abramovičius Gorkio parke pastatys „naują Tretjakovo galeriją“? Gal ir gali, mano rusų žurnalistai, bet tik ne artimiausioje ateityje.
Skirtingai nuo Tretjakovų, R. Abramovičius niekada nežadėjo miestui dovanų. Sunku įsivaizduoti, kad savo brangią kolekciją jis ims ir nei iš šio, nei iš to atiduos ir pamirš. Juo labiau kad kolekcininkas jos net ir parodyti nesiryžta - iš esmės nieko, išskyrus M. Rothko rinkinį, maskviečiai nematė. Tačiau kas žino, kaip pasisuks istorija...
Taigi iš viso 625 milijonai dolerių. Rezultatas įspūdingas. O juk čia pateiktas tik pagrindinių R. Abramovičiaus pirkinių sąrašas. Kas žino, kokius dar šedevrus slepia jo kolekcija, kokius sandorius jam pavyko padaryti nesiafišuojant.
Parengė Milda Augulytė
