Didžioji meilės istorija: M. Callas ir A. Onassis

Turtuolis A. Onassis galėjo mėgautis bet kokios jo laikmečio gražuolės draugija. „Ne“ man pasakė tik Greta Garbo“, - gyrėsi graikų milijardierius.

Neaukšto ūgio, visada juodais akiniais, kuriuos nešiojo dėl akių ligos, dosnus ir kartu taupus A. Onassis jautė silpnybę įžymioms ir įtakingoms moterims. Jis negalėjo neįsimylėti Marios Callas. Operos primadonai likimas davė viską: dievišką sopraną, išskirtinį senovės graikų deivės grožį, audringą temperamentą, pasaulinę šlovę ir vyrą milijonierių. A. Onassis priėmė šį iššūkį ir užkariavo savo meilę.

Meilės romanas įsiliepsnojo 1959-aisiais per pokylį Venecijoje, kurį surengė viena italų aristokratė. Maria ir Aristoteles ilgai šoko, priversdami jaudintis savo teisėtas puses – Athiną Onassis ir operos primadonos vyrą Giovanni Meneghini, turtingą impresarijų.

Graikų milijardierius pakvietė M. Callas į savo prabangią jachtą „Christine“. Athina Onassis juos užtiko ant grindų svetainėje. Romantiškoji išvyka baigėsi dviem garsiom skyrybom. Nuo 1959 metų rugsėjo įspūdingoji M. Callas ir charizmatiškasis A. Onassis jau atvirai kartu pasirodydavo viešai.

Trokšdama visada būti šalia A. Onassio, operos primadona paliko sceną ir dalyvaudavo tik koncertuose. Būdama su juo kentėjo šiurkštų milijardieriaus elgesį ir įžeidinėjimus. „Kas tu tokia? Naktinio klubo dainininkėlė!“ - ne kartą šaukė milijardierius. Jis ją mušė ir mylėjo.

Mylėjo ir mušė, dievino jos kūną ir garsiai apdainuodavo „storą Marios šlaunį“. Bet nežadėjo vesti. Ji svajojo apie vestuves, stiprią šeimą, vaikus, kurių susilauks su A. Onassiu. Aistros kunkuliavo penkerius metus.

1964-aisiais M. Callas grįžo į sceną. Bet jos gyvenimo horizonte atsirado Jacqueline Kennedy. Apie tai, kad A. Onassis vedė nušauto JAV prezidento našlę, M. Callas sužinojo iš laikraščių. Operos primadona patyrė šoką. Ji prarado savo nuostabųjį balsą, nuo pasaulio užsisklendė savo bute Paryžiuje.

Aštuntajame dešimtmetyje A. Onassis vėl pasiūlė M. Callas meilužės vaidmenį. Ir ji sutiko. Graikų milijardieriui mirus, operos primadona save laikė našle. M. Callas yra sakiusi: „Meilė yra kur kas nuostabesnė, kai nesi ištekėjusi“.

Didžiosios Britanijos karalius Edwardas VIII atsisakė karūnos, šeimos ir tėvynės tam, kad prie altoriaus nuvestų savo mylimąją Wallis Simpson.

„Kaip jaustumeisi, jei dėl tavęs vyras paaukotų karalystę?“

Wallis Simpson apsiverkė ir sušuko į telefono ragelį: „Puskvailis idiotas!“

Kitoje laido pusėje buvo Didžiosios Britanijos karalius Edwardas VIII, tik ką atsisakęs sosto. Jis tai padarė, kad susituoktų su mylima moterimi, du kartus išsiskyrusia amerikiete. Žinoma, visi manė, kad ši vėjavaikė dama sugundė garbingą princą. Bet veikiausiai buvo priešingai.

Kai jie susipažino, Velso princui, būsimajam karaliui Edwardui VIII buvo jau 36-eri. Britai jį vadino princu-pleibojumi dėl to, kad jis aklai sekdavo madą, mėgo lėbauti ir buvo neabejingas priešingai lyčiai. Su Wallis Simpson jį supažindino jo meilužė, ledi Thelma Furness, surengusi priėmimą Londono elitui, kuriam 1930 metais priklausė ir amerikiečių Simpsonų pora: jis – stambus laivų savininkas, ji – aštraus liežuvio, nuskurdusių Virdžinijos plantatorių giminės atstovė.

Princo meilužė padarė lemtingą klaidą. Būsimasis Didžiosios Britanijos karalius iš karto įsimylėjo – aistringai ir giliai. Žodžiu, leido sau negirdėtą Vindzorams prabangą – tikrą jausmą.

Po tėvo, karaliaus Jurgio V mirties, sostą perėmė teisėtas įpėdinis Edwardas. Jis ne tik nenutraukė ryšių su W. Simpson, bet ir pasiekė, kad ji oficialiai išsiskirtų. Didžiosios Britanijos Vyriausybė ir Karališkieji rūmai buvo kategoriškai prieš šią santuoką. Edwardui VIII teko rinktis: karūna ar meilė. Nugalėjo meilė.

1936 metų gruodžio 11-ąją Edwardas VIII pasakė britų tautai savo garsiąją kalbą: „Jūs privalote manimi patikėti, kad aš negaliu atlikti savo karaliaus pareigų taip, kaip to norėčiau, be pagalbos ir paramos moters, kurią myliu“. Ir tai, tikriausiai, įspūdingiausias prisipažinimas meilėje per visą žmonijos istoriją.

Jie susituokė Prancūzijoje 1937 metais. Velso princas ir W. Simpson santarvėje laimingai kartu pragyveno 35 metus – iki jo mirties 1972-aisiais. Ji mirė po 14 metų.

Mstislavas Rostropovičius ir Galina Višnevskaja

Tai buvo dviejų asmenybių, talentingų ir aistringų žmonių sąjunga

Operos primadonos ir geriausio XX amžiaus violončelininko santuoka priklausė toms, kurios sudaromos danguje. Didžiąją Galinos Višnevskajos ir Mstislavo Rostropovičiaus meilę tęsia jų dvi dukterys ir anūkai. Jie buvo nedaloma visuma, turėjo tokį patį požiūrį į garbę, ištikimybę ir buvo apdovanoti puikiu humoro jausmu. Namuose ji vadino jį Buratinu, o jis ją – varle. Varle karaliene, žinoma!

Jie susipažino 1955-aisiais per užsienio delegacijos priėmimą Maskvos restorane „Metropol“. „Pakeliu akis ir link manęs laiptais žengia deivė... Praradau net žadą. Ir būtent tą minutę nusprendžiau, kad ši moteris bus mano“, - vėliau pasakojo M. Rostropovičius.

„Beje, esu ištekėjusi!“ - įspėjo G. Višnevskaja. „Beje, dar pažiūrėsime!“ - atsakė jis.

Festivalio „Prahos pavasaris“ metu M. Rostropovičius keturias dienas merginosi savo deivei kaip tikras husaras – dovanojo pakalnutes ir jos mėgstamus raugintus agurkus, o jos kelyje pasitaikiusias balas uždengdavo savo lietpalčiu. „Jis troško mane užkariauti ir užkariavo“, - prisipažino G. Višnevskaja.

Ji pabėgo pas M. Rostropovičių nuo savo vyro, Leningrado operos teatro direktoriaus Marko Rubino. „Pasiunčiau vyrą nupirkti braškių, o pati į lagaminėlį įsimečiau chalatą, šliures, visa, kas pakliuvo po ranka ir pasileidau tekina“, - dramatiškas dienas prisiminė G. Višnevskaja.

Penkiasdešimt dvejus metus G. Višnevskaja ir M. Rostropovičius gyveno kartu - globodami, remdami ir saugodami vienas kitą. Jis nenorėjo, kad jo žmonai akompanuotų kas nors kitas ir tapo jos pianistu. Taip gimė unikalus duetas, žavėjęs publiką net 35 metus. G. Višnevskajai ir M. Rostropovičiui net nereikėjo repetuoti.

Jei operos primadona pradėdavo domėtis įtakingi Sovietų Sąjungos pareigūnai, iš šios padėties sutuoktiniai rasdavo išeitį – garbingą ir su humoru.

„Tuometis Sovietų sąjungos vyriausybės vadovas Nikolajus Bulganinas man merginosi „sovietiniu“ būdu: atvažiuodavo ir sakydavo“ „Aš – tavo paslaugoms“. Sėsdavau į jo mašiną kartu su vyru ir važiuodavome į N. Bulganino vilą. Jis man prisipažino meilėje Mstislavui girdint. Tokie laikai buvo. Į tai vyras reagavo ramiai, klausėsi ir su įsimylėjusiu ministru gėrė degtinę. Abu pasigerdavo. Štai taip ir merginosi“.

Sprendimą namuose priglausti tuo metu persekiojamą rašytoją Aleksandrą Solženyciną priėmė abu sutuoktiniai. 1974 metais išvykę ilgalaikių gastrolių sužinojo, kad iš jų atimta pilietybė ir tėvynė – nuo 1978 iki 1990 metų.

Galina Višnevskaja už vyrą gyveno 5 metais ilgiau. Po jo mirties nebepasirodydavo viešai. „Nesuvokiu, kad jo nebėra. Man atrodo, kad pro štai šias duris jis įeis su savo violončele“, - viename paskutinių savo interviu sakė G. Višnevskaja. Ji palaidota šalia savo vyro Maskvos Novodevičės kapinėse.