Kai mados podiumu eidavo Tatjana Šigajeva, jos puiki išvaizda ir liauna figūra nepalikdavo abejingų.
Tai buvo viena geriausių Sąjunginių modelių namų manekenių. Tapusi N. Michalkovo žmona Tatjana atsisakė karjeros ambicijų.
Vis dėlto mada neišnyko iš jos gyvenimo: režisieriaus ir aktoriaus sutuoktinė dabar padeda jauniems rusų dizaineriams atskleisti savo talentą.
– Vaikystėje jums tikriausiai skaitė populiarias rašytojo Sergejaus Michalkovo knygas. Ar galėjote įsivaizduoti, kad su juo kada nors susigiminiuosite?
– Žinoma, ne! Net ir minties nebuvo, kad kada nors būsiu su juo pažįstama.
Beje, kai susipažinau su N. Michalkovu, nemaniau, kad pažinsiu ir jo garsųjį tėvą. Ir atsitiko taip, kad ilgai esu jo marti, o kitos tai atsirasdavo, tai dingdavo.
– Ar prisimenate pirmąjį savo susitikimą su būsimuoju vyru?
– Šiais metais atšvęsime savo vestuvių 40-metį.
Su Nikita susipažinau Kino namuose per aktoriaus ir režisieriaus Rolano Bykovo filmo premjerą. Tuo laiku žvaigždė buvo vyresnysis Nikitos brolis Andronas. Kino teatruose buvo demonstruojama daug triukšmo sukėlusi Ivano Turgenevo ekranizacija „Bajorų gūžta”, ir visi tik apie Androną ir kalbėjo.
O Nikita tik skynėsi kelią į kiną, debiutavęs filme „Aš vaikštau po Maskvą”. Kai susipažinome, jis buvo vyresniųjų kursų studentas ir pakvietė mane į filmo peržiūrą „Gosfilmfond”.
Žinoma, iškart pakliuvau į jo begalinio žavesio pinkles ir supratau, kad Nikita – išskirtinis, rimtas žmogus.
– Visi jūsų didelės šeimos nariai – kūrybingi žmonės. Ar nėra sunku vaikams nešti tokios garsios šeimos naštą?
– Visi vaikai – sudėtingo charakterio, visi turi savo dvasinį auklėtoją, visi gyvena skirtinguose Maskvos rajonuose ir susitinka nedažnai. Bet visi vis tiek vienas už kitą stoja mūru, jaučiasi viena didelė šeima.
Na, o ar lengva vaikams... Iš šalies gali atrodyti, kad viskas jiems atnešama ant lėkštelės auksiniais krašteliais, bet taip nėra. Kad jūs žinotumėte, kiek pavyduolių ir linkinčių bloga aplinkui – daugelis tokių, vaizdžiai sakant, atiteko kaip palikimas.
Be to, Nikitos santykiai su vaikais grindžiami visišku savarankiškumu. Pavyzdžiui, jei Artiomas kuria filmą, tėvui parodo jau galutinį variantą. Sūnus niekada nepaprašė perskaityti scenarijaus, peržiūrėti jau nufilmuotų kadrų, įvertinti, patarti. Visi mūsų vaikai – nepriklausomi.
– Ar nemanote, kad jūsų grožis – buvote viena gražiausių Sovietų Sąjungos moterų – padėjo tapti garsiausio šalies režisieriaus žmona?
– Tai dabar atsirado daugybė vyrų, kurie moka didžiulius pinigus už tai, kad jų draugė sužibėtų ant madų podiumo ar per grožio konkursą.
Nikitai nepatiko, kad dirbu modeliu, šito jis net gėdijosi. Savo pažįstamiems Nikita mane pristatydavo kaip mokytoją. Jis norėjo matyti mane ne modeliu, o rūpestinga žmona, motina, šeimos židinio sergėtoja.
Ką pasirinkti – profesiją ar vaikus? Su šia dilema anksčiau ar vėliau susiduria visos moterys. Bet bėgant metams apgyniau savo teisę užsiimti mados verslu.
– Jūsų vadovaujamas labdaros fondas „Ruskij siluet” jau tryliktą kartą išleido kalendorių, kuriam nusifotografavo aktoriai ir mados dizaineriai. Ar juo esate patenkinta?
– Per visą tą laiką mūsų projekto dalyviais buvo tapę daugiau nei du šimtai kino ekrano ir mados žvaigždžių. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad modelių verslas labai atjaunėjo, greitai keičiasi „herojai”.
Dėl to madingų drabužių verslo atstovai patiria siaubą: juk Rusijos moterų dydžiai didesni nei Europoje, na, ir mūsų pirkėjas – suaugęs žmogus.
Modelių agentūros nebeinvestuoja pinigų į manekenų populiarinimą, todėl išnyko sąvoka „supermodelis”. Anksčiau visi žinojo Naomi Campbell, Cindy Crawford, kurios, atrodė, amžinai bus podiumų karalienės. Jų honorarai pranoko net kino žvaigždžių.
O dabar šiame versle besidarbuojanti vyresnė nei 25 metų mergina jau laikoma per sena.
Beje, Sąjunginiuose modelių namuose manekenės išdirbdavo net iki pensijos. Ar žinote, kad mano kartos manekenės, priešingai nuo dabartinių, pačios turėjo darytis šukuoseną, makiažą ir rūpintis savo drabužių stiliumi.
– Bet veikiausiai mažai kas žino, kad modeliu tapote atsitiktinai, nes planavote pasukti į pedagogiką.
– Manęs nepriėmė dėstyti dėl išvaizdos. Ilgi plaukai ir trumpas sijonėlis neleistina, – toks buvo instituto vadovybės sprendimas. Man pasakė, kad atrodau pernelyg jaunai ir šalia studentų atrodysiu nerimtai, nesolidžiai. Nuliūdusi sliūkinau namo ir pakeliui pamačiau skelbimą apie modelių atranką.
Kai atsidūriau priešais modelių namų meno tarybos narius, tarp kurių buvo garsiausi Sovietų Sąjungos mados kūrėjai, manimi pradėjo žavėtis Viačeslavas Zaicevas: „Kokios kojytės! Kokie gražūs plaukai!”
Mane gyrė už tai, už ką kitoje vietoje išpeikė. Tuo laiku, kai pradėjau modelio karjerą, Sovietų Sąjungos podiumais vaikščiojo Mila Romanovskaja, Augustina Šadova – tikros rusų gražuolės, kaip sakoma, pienas ir kraujas.
Aš buvau netipiškas modelis: 172 cm ūgio, o svoris – vos 47 kilogramai. Beje, tuo metu Londone atsirado Lesley Hornby, visiems žinoma Twiggy (išvertus iš anglų k. – laiba) slapyvardžiu, ji svėrė dar mažiau nei aš. Tikriausiai ši aplinkybė man ir padėjo.
– Sovietų Sąjungoje modelis turėjo įkūnyti idealų tikros sovietinės moters paveikslą. Būtent dėl to jos buvo griežtai prižiūrimos?
– Visas mūsų gyvenimas buvo draudimų rinkinys. Darbe buvome prižiūrimos taip, kaip net tėvai ne visada saugo savo vaikus. Pavyzdžiui, už apsilankymą restorane su Nikita gavau modelių namų direktoriaus papeikimą. Negalima!
Kai lankydavomės užsienyje, specialus mus kelionėse lydintis asmuo vakarais užsukdavo į kiekvieną kambarį, kad neišeitume iš viešbučio, nelakstytume po diskotekas ir, gink Dieve, nebendrautume su užsieniečiais. Bet kokie laisvumai buvo griežčiausiai draudžiami.
– Iki jūsų, regis, niekas nepasirodydavo ant sovietų podiumo su šortais, trumpais sijonais.
– Dėl paprastos priežasties: šalyje nebuvo išplėtota kojinių gamybos pramonė. Beje, kai mes, modeliai, eidavome į darbą, įkandin pasipildavo keiksmažodžiai arba aplodismentai ir susižavėjimo šūksniai – juk rengiamės savitai, tuo laiku netgi ekstravagantiškai.
– Paskui mada užliejo Rusiją, ir tai, kas anksčiau atrodė ekstravagantiška, tapo kone pernelyg dorovinga.
– Ko gero, maskviečiai dar prisimena didžiulę ant Kuznecovo tilto nutįsusią eilę, kai ten 1994-aisiais duris atvėrė pirmoji Rusijoje „Versace” parduotuvė.
Aš, kaip ir daugelis, stovėjau didžiulėje eilėje prie džinsų. Dabar juokiuosi prisiminusi, kaip nuėjau į senos kažkokio garsaus dizainerio kolekcijos peržiūrą, gėriau šampaną ir galvojau, kad priklausau aukštosios mados pasauliui. Tiesiog iki tol Sovietų Sąjunga buvo pilka, vienoda, o prekių ženklų, žymių vardų kaleidoskopas taip viliojo!
Ir dėl to mada Rusijoje užėmė didžiulę, jai nebūdingą vietą, jos kažkaip staiga tapo pernelyg daug. Tik dabar pamažu padėtis keičiasi.
Parengė Ona Kacėnaitė.
