A. Pacino – bene žymiausias italas Holivude. Tad žinia, kad 8-ajame kasmetiniame italų kino, mados ir meno festivalyje, vykusiame Los Andžele, jis pelnė legendos apdovanojimą, nieko nenustebino.
Holivudo legenda Alfredo Jamesas Alas Pacino gimė Niujorke, Rytų Harleme, kur tuomet gyveno jo tėvai. Iš Sicilijos (Italija) kilę Salvatore Pacino ir Rose Gerardi (jos tėvai atvyko į Ameriką iš Korleonės miesto) susituokė, kai jam buvo 17, o jai – 20 metų. Poros pirmagimis išvydo pasaulį po metų, bet tai neišgelbėjo šeimos nuo skyrybų.
Kai Alui buvo dveji, jo tėvai išsiskyrė. Iš pradžių berniukas liko su tėvu, o jį auginti padėjo senelė. Bet tais pačiais metais S. Pacino turėjo eiti tarnauti į kariuomenę. Prieš išvykdamas jis paskambino buvusiai žmonai Rose ir liepė pasiimti sūnų.
Motina su Alu persikėlė gyventi į Pietų Bronksą pas savo tėvus, ir nuo to laiko berniukas augo Gerardi šeimoje.
Vėliau A.Pacino tėvai bergždžiai mėgino vėl sueiti draugėn ir oficialiai išsiskyrė, kai jų sūnus buvo septynerių. Berniukas niekada neturėjo savo kambario, nes kartu su juo nedideliame bute gyveno giminaičiai – jo tetos su vaikais.
Motina po darbo vesdavosi Alą į kiną, o šis, grįžęs namo, visiems norintiems atlikdavo matytų filmų vaidmenis.
Rose labai bijojo įtakos, kurią sūnui galėjo padaryti netinkama draugija. Tad be reikalo stengėsi jo neišleisti į pavojingas Bronkso gatves.
Vėliau Alas už motinos rūpinimąsi buvo dėkingas: daugelis jo vaikystės draugų anksti atsisveikino su šiuo pasauliu, nes nugrimzdo į narkotikų, alkoholio ar nusikaltimų liūną.
Mokykla Alui atrodė neįdomi. Jis dažnai būdavo baudžiamas už išdaigas, mokslas neviliojo, o su naujais draugais pakliūdavo į istorijas, kurios jo motinai ir senelei suteikdavo širdgėlos.
Alui vienintelė atgaiva buvo mokyklos teatras: spektakliams jis atiduodavo visas savo jėgas.
Pastebėjęs išskirtinį vaikino talentą dramos būrelio vadovas pasiūlė Rose, kad sūnus lankytų aktorystės mokyklą. Bet ji buvo įsitikinusi, kad ši profesija – turtingiems ir geriau jau jos sūnus ieškotųsi darbo. Nors dramos būrelio vadovo patarimo nepamiršo.
Privilegijuotoje mokykloje berniukas galėjo mokytis tik dvejus metus. Gerardi šeima gyveno skurdžiai, ir Alui teko dirbti. Jis papildomai triūsė parduotuvėje, perrinkdamas žalius ir raudonus pomidorus, valė juos iki blizgesio.
Mokslui reikėjo daug pinigų, šeima negalėjo sudurti galo su galu, tad Alui teko suktis, kad išmaitintų save ir motiną. Jis išmėgino daugybę darbų – pardavėjo, kurjerio, pardavinėjo bilietus koncertų salėje, išnešiodavo laikraščius po kioskus ir tampė baldus.
„Buvo metas, kai kioskininkams pristatydavau laikraštį „Show Business”. Niekada nepamiršiu, kiek man mokėjo: dvylika dolerių. Dešimt ir du popieriukus po dolerį.
Dešimt dolerių tuojau pat iškeisdavau, kad turėčiau dvylika vieno dolerio kupiūrų. Atsi-
skaitydamas bare iš pluošto dolerių ištraukdavau, kiek reikia, ir man atrodė, jog turiu krūvą pinigų”, – prisimena A.Pacino.
Sunkus darbas neužtikrino pakankamai pinigų, nenuslopino ir nepasitenkinimo: Alas jautė, kad jo paskirtis kitokia. Jis dalyvavo atrankoje į Lee Strasbergo aktorių studiją, bet nepateko.
Tuomet įstojo į kitą – Herberto Berghoffo. Ten sutiko Charlesą Laughtoną, kuris tapo ne tik jo auklėtoju, vadovu, bet ir geriausiu draugu. Po ketverių metų Alas vėl pamėgino atverti Lee Strasbergo studijos duris, ir šios atsidarė.
Tai buvo sunkus jo gyvenimo laikas: būdamas 22-ejų Alas neteko motinos. R.Gerardi mirė 43 metų nuo leukemijos, nesulaukusi didžiosios savo sūnaus šlovės valandos.
Dar po metų Alas neteko senelio, su kuriuo buvo labai artimas. Gelbėdamasis nuo sielvarto, širdgėlos, jis visa galva pasinėrė į darbą.
A.Pacino gyvenimą pakeitė Maiklo Korleonės vaidmuo garsioje juostoje „Krikštatėvis”.
Perskaitęs Mario Puzo romaną aktorius norėjo vaidinti Maiklo Korleonės brolį Sanį. Juk pusę filmo Maiklo beveik nematyti.
Į aktorių atranką A.Pacino nuėjo nepasiruošęs, nuolat pamiršdavo tekstą, mėgino improvizuoti, ir „Krikštatėvio” režisieriaus Franciso Fordo Coppolos buvo apšauktas „save įsimylėjusiu kalės vaiku”.
Bet būtent jam A.Pacino turi būti dėkingas už Maiklo Korleonės vaidmenį. Dėl jo kandidatūros, aktoriaus teigimu, F.F.Coppola su studijos „Paramount Pictures” vadovybe grūmėsi tarsi liūtas. Po „Krikštatėvio” premjeros A.Pacino atsibudo įžymus.
„Prie manęs gatvėje priėjo graži moteris ir paklausė: „Kaip sekasi, Maiklai Korleone? Tuomet man buvo 33-eji, bet atrodžiau jaunesnis. Kad esu žymus, suvokiau ir tuomet, kai prie Rytų Berlyno sienos pasienietis su manimi pasisveikino: „Labas, Alai!”
Tai buvo dar tik trečiasis A.Pacino darbas kine. Po „Krikštatėvio” vaidmenų daugėjo, augo populiarumas, užgriuvo „Oskarų” nominacijos. Susitaikyti su šlove buvo vis sunkiau.
A.Pacino pradėjo stipriai gerti, saujomis vartoti raminamuosius. Devintasis dešimtmetis – jo, kaip teatro ir kino aktoriaus, nesėkmių metas. 1985-aisiais į didžiuosius ekranus atkeliavusi „Revoliucija” kino specialistų ir kritikų negailestingai buvo sumalta į miltus.
Po šios nesėkmės A.Pacino nugrimzdo į depresiją ir ketveriems metams pasitraukė iš kino pasaulio, retsykiais išeidavo į teatro sceną ir iš savų pinigų kūrė filmą.
Aktorius iki begalybės buvo pasirengęs dailinti savo mylimą kūdikį, bet lėšos išseko ir jam teko grįžti į filmavimo aikštelę.
1989-aisiais A.Pacino sėkmingai sugrįžo į kiną vaidindamas „Meilės jūroje”. Detektyvas „Dikas Treisis” pelnė „Oskaro” nominaciją, o 1992 metais aktorius pagaliau gavo ilgai lauktą statulėlę už pagrindinį vaidmenį filme „Moters kvapas”, be to, dar buvo nominuotas už antra-planį vaidmenį dramoje „Konkurentai”.
„Aš „Oskarą” gavau tik iš aštunto karto. Iki tol mane septynis kartus buvo įtraukę į nominantų sąrašą. Dabar žiūriu į nominantus ir mąstau: „O jei jie būtų neurochirurgai? Kam iš jų patikėčiau operuoti savo galvos smegenis, jei to prireiktų? Štai tam ir reikėtų duoti „Oskarą”, – sako A.Pacino.
Kovodamas su alkoholiu aktorius šventė pergalę: jis negeria, metė rūkyti, nors anksčiau nepakakdavo ir dviejų pakelių per dieną.
Alkoholį ir tabaką pakeitė dideliu kiekiu stiprios kavos.
A.Pacino niekada nebuvo vedęs.
„Mergina, kuri nori su manimi susitikinėti, gali būti absoliučiai rami: aš niekados jos nevesiu”, – yra sakęs aktorius.
Meilės romanų jis turėjo daugybę, draugavo su tokiomis kino įžymybėmis kaip Diane Keaton, Kathleena Quinlan, Beverly D’Angelo. Bet nė vienos A.Pacino mylimosios rankos nepapuošė sutuoktuvių žiedas.
„Keletą kartų norėjau susisaistyti santuokiniais saitais, bet to nepadariau. Niekada nebuvau vedęs ir tai tapo savotiška mano gyvenimo taisykle. Tikiuosi kada nors ją sulaužyti. Tikrai jaučiu, kad išauš ta nuostabi diena. Nežinau, kada, bet žinau, kad ji ateis!” – tikino kino žvaigždė.
Tikrai turėtų ateiti, nes A.Pacino ruošiasi sulaukti 250 metų! Interviu kino žurnalui „Variety” Holivudo žvaigždė sakė norintis, kad žmonės jį prisimintų ne kaip aktorių, o kaip pirmąjį žmogų pasaulyje, kuriam pavyko sulaukti 250-ojo gimtadienio.
„Man patinka siekti to, kas neįmanoma. Nereikia nusibrėžti galimybių ribų – kas žino, gal man pavyks sulaukti tokio amžiaus. Jei ši mano svajonė kam nors pasirodys rimta, būsiu dėkingas visus likusius 188 savo gyvenimo metus”, – sakė tuo metu 62-ejų A.Pacino.
Nors A.Pacino neturi žmonos, jis – trijų vaikų tėvas. Pirmas vaikas gimė 1989-aisiais, kai A.Pacino draugė, aktorinio meistriškumo dėstytoja Jan Tarrant pagimdė dukterį Julie Marie.
2001 metais aktoriui ir tuometei draugei aktorei Beverly D’Angelo gimė dvyniai – Olivia ir Antonas. Dabar A.Pacino stengiasi savo darbų grafiką sutvarkyti taip, kad kuo daugiau laiko galėtų skirti savo vaikams.
„Vaikų gimimas – tai geriausia, kas man nutiko gyvenime”, – teigia A.Pacino.
Aktorius teigia, kad tėvystė – laimės sinonimas ir ji moko kantrybės. O gal aktoriaus draugė L.Polak Sola padovanos jam dar vieną atžalą?
Iš Argentinos kilęs modelis ir aktorė prisipažįsta, kad galėtų A.Pacino pagimdyti dar vieną vaiką. L.Polak Sola nejaučia jų amžiaus skirtumo ir tikina, kad jos mylimasis – nepapras-
tai seksualus. Bet po šių žodžių priduria, kad iš pirmosios santuokos turi dukterį 15-metę Camilą, kuriai nori duoti viską.
O gal gražuolė argentinietė taps ta moterimi, kurią A.Pacino ves?
Nevengia plastinių operacijų
● Alui Pacino patinka odiniai švarkai ir juodos spalvos drabužiai. Taip aktorius rengiasi ne tik gimtajame Niujorke, bet ir saulėtame Los Andžele. Aktorius mano, kad juodos spalvos drabužiai jį daro lieknesnį ir aukštesnį.
● Būdamas 47-erių A.Pacino pasidarė pirmąją plastinę operaciją, pirmą kartą nusidažė žilus plaukus ir nuo to laiko tai daro nuolat.
● Pirmąjį padorų honorarą iš vieno Bostono teatro gavo, kai jam buvo 25-eri. Tuomet jis užėjo į barą, suvalgė jautienos didkepsnį ir išgėrė „Martini”. Ir jam dar liko pinigų.
● „Mano tėvas buvo vedęs penkis kartus, aš – nė karto. Kokią iš to darau išvadą? Mes –
savo įpročių vergai”, – sako A.Pacino.
● „Ar žinote, koks skirtumas tarp vaidybos scenoje ir kine? Vaidinti – tai tas pat kaip vaikščioti lynu. Teatro scenoje lynas įtemptas aukštai. O kine lynas guli ant žemės”, – sako aktorius.
● „Buvo toks metas, kai be saiko vartojau alkoholį ir raminamuosius. Bet tai jau praeitis. Nors anuomet dalyvaudamas ceremonijoje pasvarstydavau: „Ar aš nueisiu iki scenos, jei mane apdovanos? Nesu tuo įsitikinęs”, – prisimena aktorius.
● A.Pacino apdovanojimai: BAFTA, „Oskaras”, Auksinis liūtas, Auksinis gaublys, „Emmy”, prestižinė teatro premija „Tony” ir kt.
Parengė Ona Kacėnaitė
