Daugybės pagyrų sulaukęs trileris neseniai pelnė net du Didžiosios Britanijos kino ir televizijos akademijos (BAFTA) apdovanojimus — už geriausią režisūrą ir kaip geriausias filmas.
Anksčiau šis filmas buvo gavęs Amerikos režisierių gildijos ir Prodiuserių gildijos apdovanojimus bei du Auksinius gaublius — kaip geriausia drama ir už geriausią režisūrą.
Dramatiška istorija
Juostoje pasakojama tikrais įvykiais paremta istorija. 1979 m. lapkričio 4 d. Irano sostinėje Teherane islamistai šturmavo JAV ambasadą ir įkaitais paėmė 52 amerikiečius. Šešiems iš jų pavyko pasprukti ir pasislėpti Kanados ambasadoriaus namuose.
Suprasdamos, kad anksčiau ar vėliau bėgliai bus rasti ir greičiausiai nužudyti, Kanados ir JAV vyriausybės pagalbos kreipėsi į CŽV. Žvalgybos valdyba sudėtingą amerikiečių išvežimo iš šalies operaciją patikėjo agentui Tony Mendezui. Jo vaidmenį filme atlieka pats B. Affleckas.
Proga sukurti tokią juostą atsirado tik 1997 metais tuomečiam JAV prezidentui Billui Clintonui paviešinus diplomatų gelbėjimo bylą.
B. Affleckas šią istoriją perteikė elegantiškai, net šiek tiek melancholiškai, tačiau stengėsi griežtai laikytis faktų.
Kvailiausias pavadinimas
Po „Operacijos „Argo“ premjeros kritikai liaupsino B. Afflecko režisūrą. Jo aktoriniai sugebėjimai sulaukė kur kas mažiau dėmesio.
Nenuostabu, kad kai kurie kolegos jį ėmė traukti per dantį, esą nevertėjo taip ilgai terliotis su aktoryste — reikėjo iš karto griebtis režisūros.
Tačiau taip kalbantys tikriausiai pamiršo, kad B. Afflecko kaip režisieriaus debiutas 1993 metais buvo patyręs skaudžią nesėkmę.
Tuomet dvidešimtmetis vaikinas sukūrė filmą bene kvailiausiu pavadinimu kino istorijoje.
Trumpametražė juosta vadinosi „Aš nužudžiau savo žmoną lesbietę, pakabinau ją ant mėsininko kablio ir dabar turiu kontraktą su studija „Disney“ trejiems metams“.
Nesudėtingas filmo siužetas tilpo į dvi pavadinimo eilutes, o jaunasis Benas suprato, kad režisūra — ne juokai.
Bostono dainius
Beveik kiekvienas kūrėjas turi savo meilės miestą. Amerikiečių režisierius Woody Allenas žavisi Niujorku. Italas Bernardo Bertolucci eina iš proto dėl Romos, o B. Affleckas yra pelnęs Bostono dainiaus vardą.
Šiame mieste gyveno filmo „Gerasis Vilas Hantingas“ herojai (Beje, juostos scenarijus, kurį B.Affleckas parašė kartu su vaikystės draugu Mattu Damonu, 1998 metais pelnė „Oskarą“. Už jį kino studija „Miramax“ paklojo 600 tūkstančių JAV dolerių — Red.).
Bostone buvo įsikūrę ir kitų dviejų B.Afflecko režisuotų filmų — „Dingusioji“ (2007 m.) ir „Miestas“ (2010 m.) — herojai.
Tačiau jie gyveno ne prestižiniuose kvartaluose, kuriuose prabėgo B. Afflecko vaikystė, o pavojinguose priemiesčiuose, kur bankų apiplėšimai, prekyba narkotikais ir vaikų grobimas yra tapę kone kasdienybe.
Auksinių aviečių lietus
Nepriekaištinga B. Afflecko išvaizda leido jam vaidinti romantiškus ir besiblaškančius gražuolius filmuose „Azartiniai žaidimai“ (2000 m.) „Perl Harboras“ (2001 m.), „Skiriamoji juosta“ (2002 m.).
Tačiau netrukus aktorių užklupo tamsus periodas. Filmai „Džiglis“ (2003 m.), „Prisiminti pavojinga“ (2003 m.) patyrė finansinę nesėkmę.
Tuo metu, kai M. Damonas sparčiai kilo į Holivudo viršūnes, B. Affleckas vaidino vis prastesniuose filmuose ir vis daugiau gėrė.
Kritikai iš jo negailestingai šaipėsi. Už prastą vaidybą B. Affleckas net šešis kartus buvo nominuotas Auksinei avietei, o ją gavo trissyk.
Tikėjimą savo jėgomis Benui grąžino drama „Holivudo misterija“ (2006 m.), kurioje jis puikiai įsijautė į nusivylusio ir į aklavietę patekusio aktoriaus vaidmenį.
Triumfo valanda
Pasakyti, kad B. Afflecko režisuota juosta „Dingusioji“ (2007 m.) nustebino, vadinasi, nepasakyti nieko. Kritikai negalėjo patikėti, kad ją režisavo tas pats aktorius, kuriam jau buvo lipinamas nevykėlio vardas.
Filme pasakojama, kaip viename Bostono kvartale iš namų pradingsta ketverių metų mergaitė. Jos teta pasamdo du detektyvus, kurie ima narplioti painią bylą.
Kritikai žavėjosi, kaip režisieriui pavyko perteikti žiaurų ir painų Bostono kriminalinį pasaulį.
Beje, kai kas B. Afflecką gyrė ir už tai, kad sau neskyrė jokio vaidmens.
Komplimentų režisierius sulaukė ir dėl to, kad pagrindinį detektyvo vaidmenį patikėjo savo broliui Casey.
Kruopščiai rinkosi aktorius
Kito B. Afflecko režisuoto filmo laukta su nekantrumu, tačiau iš pradžių jis norėjo atsisakyti „Miesto“ (2010 m.). Paskaitęs scenarijų režisierius susidarė įspūdį, kad tai paprasta Bostono priemiesčių istorija. Imtis darbo jis sutiko tik gavęs kino studijos pažadą, kad galės laisvai keisti scenarijų ir savo nuožiūra rinktis aktorius.
Filmas pasakoja apie vagį, kuris planuodamas dar vieną nusikaltimą blaškosi tarp „profesinės pareigos“ ir jausmų bankininkei, kurią per vieną apiplėšimą buvo paėmęs įkaite.
Šį kartą B. Affleckas ne tik sėdo į režisieriaus kėdę, bet ir atliko pagrindinį vaidmenį.
Aktorius jis rinkosi ilgai ir kruopščiai. B. Affleckas prisiminė režisieriaus Guso Van Santo „Gerojo Vilo Hantingo“ filmavimo aikštelėje nuolat kartotus žodžius: „Tinkamas aktorių parinkimas lemia 90 procentų režisieriaus sėkmės.“
Kritikai, liaupsindami filmą, teigė, kad kiekvienas aktorius sukūrė mažą sensaciją. Jonas Hammas iš puikaus reklamos agento, kurį vaidina seriale „Mad Men“. Reklamos vilkai“, tapo racionaliu FTB agentu. Blake Lively, kurią kino žiūrovai buvo įpratę matyti žavios vakarėlių dalyvės amplua, netikėtai virto nevalyva prostitute, vartojančia narkotikus.
Jeremy Rennerio, paprastai vaidindavusio kariškius arba psichopatus, herojus „Mieste“ šaudo be jokio pasirinkimo.
Žavėjosi ir nusikaltėliai
Kuriant šį filmą B. Afflecką konsultavo būrys policininkų, FTB darbuotojų. Į pagalbą buvo kviečiami ir ne kartą kalėję nusikaltėliai. Pora buvusių konsultantų iki šiol verčiasi bankų apiplėšimais.
B. Afflecko pastangos nenuėjo veltui: „Miestą“ užklupo tikras premijų ir nominacijų lietus, jis uždirbo daugiau nei 150 milijonų JAV dolerių ir pelnė visuotinį pripažinimą. Kino kritikai filmą vadino kone šedevru, Bostono gyventojai — tikrovišku, o buvę nusikaltėliai — tiksliu.
Režisuodamas B. Affleckas nepamiršta, ką reiškia būti aktoriumi. „Filmavimo aikštelėje siekiu sukurti tokią atmosferą, kad aktoriai jaustųsi patogiai. Leidžiu jiems rizikuoti, siūlyti idėjas, improvizuoti. Noriu sukurti pasaulį, kuriame aktoriai jaustųsi laisvi, mylimi, žinotų, kad jais žavimasi ir kad bet koks jų žingsnis sulauks pritarimo“, — yra sakęs B. Affleckas.
Parengė Ona Kacėnaitė
