ABBA narys B. Ulvaeusas – ateistas, ramybės ieškantis bažnyčioje

2013 m. vasario 1 d. 08:11
lrytas.lt
Nemažai žmonių laikosi religinių tradicijų, net jei ir teigia netikintys į Dievą. Žymus švedų muzikantas, vienas iš ketveriukės ABBA narių Bjornas Ulvaeusas Švedijos naujienų portalui dn.se pasakojo apie savo požiūrį į religinius ritualus ir ramybę, kurią jis randa katedrose ir savo vaikystės bažnyčioje.
Daugiau nuotraukų (1)
Jis netiki į Dievą arba pomirtinį gyvenimą ir nemėgsta jokių religinių kraštutinumų. Tačiau ateistas B. Ulevaeusas nemano, kad yra blogai giedoti psalmes mokyklos baigimo proga, kaip tai įprasta Švedijoje, ir mėgaujasi galimybe nors trumpam pasėdėti bažnyčioje ir pamąstyti apie gyvenimo paslaptis.
„Žmonės turi nepasotinamą poreikį pasakoms ir mitams, kad galėtų paaiškinti savo būties prasmę. Kalėdiniu laikotarpiu aš mėgaujuosi gražiais pasakojimais ir legendomis, kurios daugeliui turi prasmę. Kas gi nenorėtų būti vaikeliu Jėzumi ėdžiose?“ – klausia muzikantas.
Per kiekvienas Kalėdų išvakares į Bjorno namus ateina Kalėdų senelis. Jis pats šio personažo nebevaidina, nes vaikaičiai jį atpažįsta.
„Dabar Kalėdų seneliu persirengia kaimynas arba kas nors kitas. Net ir man svarbu, kad Kalėdų senelis ateitų, nes išlikęs nedidelis su baime susimaišęs džiaugsmas, kurį prisimenu dar iš vaikystės. Nors šiandien Kalėdų senelis, kaip ir Jėzus, man tėra tik mistiškas personažas“, – prisipažįsta B. Ulvaeusas.
Tekstų ir dainų autorius B. Ulvaeusas yra ne tik vienas iš popmuzikos grupės ABBA narių, bet ir tokių miuziklų, kaip „Kristina iš Duvemolos“, „Šachmatai“ ar „Mamma Mia“ kūrėjas. Nuo 2005 metų jis yra švedų ateistinės organizacijos „Humanisterna“ narys.
„Aš domiuosi religijos vaidmeniu mūsų pasaulietinėje visuomenėje ir stebiuosi, kaip žmonės gali tikėti kažkuo, ko nėra, kurio egzistavimas per visą ilgą žmonijos istoriją nebuvo įrodytas. Man tai yra paslaptis. Negaliu besąlygiškai tikėti „kažkuo“, – savo sprendimą būti ateistu aiškina B. Ulvaeusas.
Muzikantas kilęs iš šeimos, kurioje nebuvo paisoma tradicijų ar apeigų, nors kartą atsitiktinai jo tėvais prisipažino tikįs Dievu.
„Vis dėlto esu pakrikštytas ir priėmęs Sutvirtinimo sakramentą. Tačiau niekuomet vėliau apie tai nesusimąstydavau. Tai tiesiog buvo kažkas, ką žmogus yra atlikęs. Prisimenu, buvau gana jaunas, gal dvylikos metų, kai perskaičiau Dano Anderssono romaną „Deivido Ramso palikimas“. Ši knyga yra apie jauno žmogaus religines klajones, bet tada ne itin daug supratau, apie ką ji“, – prisiminė B. Ulvaeusas.
Vėliau jis nebemąstydavo apie religiją, tačiau 2001 metų rugsėjo 11 dieną įvykęs teroro išpuolis Pasaulio prekybos centre suveikė kaip žadintuvas. Tada jis suprato, kad žmonės su subjektyviais savo išgyvenimais ir vizijomis be jokios priežasties nesistengs prieš kitus panaudoti prievartą.
„Susimąsčiau, kad yra rizikos, jog visa informacija, kurią išmokome iki šiol, gali būti išmesta į šiukšliadėžę. Žinoma, mano nerimas buvo perdėtas, tačiau šiandien mes matome, kad religinės jėgos nori įsiveržti į politikos areną. Bet religija negali reguliuoti žmonių gyvenimo, nesvarbu, ar kalbame apie krikščionis, ar apie musulmonus. Paimkime, kad ir Mittą Romney, norėjusį tapti JAV Prezidentu. Jis yra mormonas, kuris visiškai rimtai tiki, kad judėjimo įkūrėjas „Mormonų knygą“ gavo iš apsireiškusio angelo. Ir toks žmogus nori tapti įtakingiausios pasaulio valstybės vadovu!“ – stebėjosi B. Ulvaeusas.
Nepaisant savo aštrios kritikos religijai, B. Ulvaeusas mano, kad yra svarbu paisyti ritualų ir apeigų, net jei jų ištakos yra religinės. Jis mielai tamsiausiu metu prieš Kalėdas uždega Advento žvakeles, kurios šviesdamos teikia džiaugsmą. Tačiau aiškinimas, kad šios žvakelės uždegamos laukiant gimstančio kūdikėlio Jėzaus, jam tėra mitas.
„Nesuprantu tų, kurie aštriai kritikuoja tradicijas baigiant mokyklą giedoti psalmes. Kas gali būti tame erzinančio? Aš niekada nenuvertinu religinių elementų ir nesuprantu tų, kurie taip daro. Man patinka viskas, kas suteikia švytėjimo mūsų kartais pilkoje kasdienybėje. Krikščionybės kultūra kaip tik tokį švytėjimą suteikia šventėms, mokyklos baigimui, ankstyvoms Kalėdų Mišioms ir panašiai. Jeigu persikraustyčiau į musulmonišką šalį, niekada neabejočiau, ar leisti savo vaikams dalyvauti mokyklos baigimo renginyje mečetėje. Nematau tame jokios problemos“, – sakė muzikantas.
Tačiau B. Ulvaeusui ne visi krikščioniški ritualai atrodo priimtini. Jo vaikai nėra priėmę Sutvirtinimo Sakramento, nes tai esą rimtas dalykas, kuriam būtina išpažinti savo tikėjimą.
„Tai kai kas visiškai kitokio, nei Kalėdų ar mokyklos baigimo šventimas. Tas, kuris priima Sutvirtinimo sakramentą be tikėjimo, meluoja“, – įsitikinęs menininkas.
Vasarą Bjorno ir jo žmonos Lenos jauniausioji duktė Anna ištekėjo. Tai buvo nuostabios stilingos vestuvės Graikijos pakrantėje, panašios į pagal miuziklą „Mamma Mia“ pastatytą filmą, su gausybe draugų, gero maisto ir kalbų.
„Kai tuokėmės su mano pirmąja žmona Agnetha Faltskog, norėjome pasaką primenančių vestuvių su bažnyčia, pilimi ir puota. Mes laikėmės tradicijų. Dabar su amžiumi tapau radikalesniu“, – teigė kompozitorius.
B. Ulvaeusas mielai nueina į bažnyčią ar katedrą, kai tik turi galimybę. Jis mano, kad Paryžiaus Notre-Dame katedra yra nuostabi, bet taip pat mėgaujasi ir būdamas Švedijos Smolando provincijoje esančioje mažytėje kuklioje kaimo bažnytėlėje.
„Man patinka fantastiška architektūra ir lenkiuosi prieš požiūrį, kad bažnyčios tiek daug reiškia daugeliui. Aš taip pat stebiuosi tais, kurie sukūrė tiek didžiąsias katedras, tiek gražias bažnytėles mažuose kaimeliuose. Jie paaukojo beveik viską, kad sukurtų kažką tam, kieno buvimo niekas neįrodė. Manau, kad šių žmonių smegenys turėtų veikti kitaip, nei mano. Tačiau tada buvo kitokia kultūra ir visuomenė. Tada žmonės išties tikėjo, kad yra Dievas ir Žeme vaikščiojo Jėzus. Aš tuo tikėti negaliu“, – neslepia B. Ulvaeusas.
Nepaisant to, jis moka bažnytinius mokesčius, vildamasis, kad jo pinigai, bent jau daugeliu atvejų, bus skirti tam, kad išsaugotų nuostabias senas bažnyčias, tapusias kultūros paveldu.
Paklaustas, ar yra kažkoks jausmas, arba mintis, skatinantis netikėti Dievu, Bjornas atsako: „Mes visi susimąstome apie žmogaus ir Žemės egzistavimą, apie tai, kodėl mes apskritai esame. Aš sąmoningai mąsčiau, ar krikščionių tikėjime yra nors kiek tiesos, bet priėjau išvados, kad ne. Juk turėčiau jausti, jei būtų Dievas, bet nejaučiu“.
Muzikantui nepatinka kasmet daryti tą patį. Jam nepatinka priverstinės apeigos.
„Vidurvasario šventę švenčiame ne tam, kad valgytume tą pačią silkę ir žaistume tuos pačius žaidimus. Vidurvasaris – tai gėlės, žmonės, šcherai, muzika... Tačiau aš nesilaikau įsikibęs senų šeimos tradicijų. Šventimas būtinai turi įgauti naujų, kitokių formų. Kitaip, laikantis svarbių ritualų, be kurių negalima apsieiti, gali kilti apgaulingas saugumo jausmas“, – aiškina B. Ulvaeusas.
Pastebėjus, kad kai kurie ritualai, tarkime, per laidotuves, daugeliui teikia nusiraminimą, kompozitorius sako: „Greičiausiai taip ir yra. Nusiraminimo jausmas yra svarbus, taip pat, kaip ir tada, kai Kristina iš Duvemolos , kuri buvo laukinės Amerikos imigrantė, mąstė, ar Dievas ją apleido. Tai buvo nusiraminimo šauksmas. Daugeliui šis poreikis yra toks stiprus, kad jie pasiekia nusiraminimą ir jų tikėjimas tampa tikrove, virsta tiesa“.
Bjornas sako, kad pats nusiraminimą randa savo keturiuose vaikuose ir penkiuose vaikaičiuose. Buvimas su jais jį gydo ir tam nereikia daryti ko nors ypatingo. Užtenka būti. Šeima neturi jokių ritualų ar dalykų, kuriuos privalu atlikti. Jie atmeta religines problemas.
„Ar bijote mirti?“ – klausia muzikanto žurnalistas. Į tai jis atsako: „Ne, nes tada manęs nebeliks. Bijau pačios agonijos, kad ji gali būti ištęsta, skausminga ir sukelianti kančias. Teko tokių matyti. Tai nėra derama“.
Kiekvieną antradienį Bjornas dvi valandas bendrauja su egzistencinius klausimus nagrinėjančiu filosofu. Jie reziumuoja savaitės įvykius, o vėliau šnekasi apie tai, kas svarbu gyvenime, taip pat ir tai, kad senatvė tampa skausminga.
„Ar suplanavote savo laidotuves?“ – vėl neatlyžta žurnalistas.
„Ne. Laidotuvės turėtų būti paguoda tiems, kurie liks po manęs. Tada jie planuos ceremoniją. Tačiau galbūt aš pasikalbėsiu su vaikais, kokių laidotuvių jie norėtų, kad atėjus laikui dėl to nekiltų ginčų“, – žada B. Ulvaeusas.
Ne vienas netikintis pageidauja nereliginių alternatyvų bažnytiniams ritualams, tačiau muzikantas abejoja, ar tai būtina: „Mano dukra suplanavo savo vestuvių ceremoniją, sukurdama savo pačios ritualą. Jis buvo kūrybiškesnis ir be taisyklių. Esame laisvi žmonės kūrime“.
Parengė Giedrė Balčiūtė
ABBAreligijaateistas
Rodyti daugiau žymių

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.