Penktadienį, kai Rusija minėjo V.Vysockio 75-metį, jo jaunesnysis sūnus Nikita Vysockis (48 m.) buvo pagerbtas nacionalinių kino premijų teikimo ceremonijoje už vaidybinį filmą „Vysockis. Ačiū, kad gyvas”, kuriam parašė scenarijų ir kurį įgarsino.
Jo sukurtas teatro spektaklis, kuris netrukus bus parodytas Lietuvoje, irgi prasideda jo ir tėvo pavarde: „Vysockis. Rojaus obuoliai”.
Jau daug metų aktorius ir režisierius N.Vysockis rūpinasi savo tėvo palikimu ir vadovauja Vladimiro Vysockio kultūros centrui-muziejui.
Nikita buvo ketverių, kai išsiskyrė jo tėvai. Aktorę Liudmilą Abramovą palikęs V.Vysockis netrukus vedė rusų kilmės prancūzų aktorę Mariną Vladi. Iki skyrybų tėvas namie būdavo retai, todėl šios permainos vaikas net nepajuto.
Tačiau jis gerai prisimena vėlesnius susitikimus. Tėvas niekada nepamokslavo, nedarydavo pastabų, nekritikavo jo išvaizdos.
Kartą išgirdęs, kad Nikita dykinėja, paklausė, gal norėtų tą vakarą nueiti į Tagankos teatrą, kur jis vaidino Hamletą. Paauglys visam gyvenimui įsiminė tą vakarą sukrėstų spektaklio žiūrovų veidus.
– Kada supratote, kad jūsų tėvas – didis žmogus?
– Kai tėvas mirė, man buvo 16 metų. Iki tokio amžiaus mažai kas apie tai galvoja. Aš žinojau, kad jis garsus, talentingas, man patiko jo vaidmenys kino filmuose, Tagankos teatre, patiko jo dainos.
Bet visą jo asmenybės didybę suvokiau tik per jo laidotuves 1980-ųjų liepos 28-ąją.
– Apie tai, kiek žmonių susirinko išreikšti pagarbos V.Vysockiui, skelbiama labai prieštaringa informacija.
– Tais laikais niekas neskaičiavo, kiek žmonių minioje. Įvažiavimai į Maskvą buvo uždaryti dėl tuo metu vykusios olimpiados. Dar prieš žaidynes valdžia visus, kuriuos tik galėjo, buvo išsiuntusi iš Maskvos – jie neturėjo jokių galimybių atvykti į laidotuves. Bet susirinko gal šimtas tūkstančių žmonių. Atsimenu žmonių jūrą.
– Tais metais man teko skaityti iš rankų į rankas keliaujančius užrašus su tekstais, kurie buvo padėti ant V.Vysockio kapo, tarp jų – V.Vysockio sūnaus Nikitos eilėraštį. Tai buvo jūsų eilėraštis?
– Ne! Tą eilėraštį turbūt pasirašė mano bendravardis ir bendrapavardis. Beje, eilėraštis visai neblogas. Bet eilėraščių nerašau ir niekada nerašiau.
– O kurį savo darbą galėtumėte pavadinti tėvo pagerbimu?
– Prieš metus pastatėme vaidybinį filmą „Vysockis. Ačiū, kad gyvas”. Gal tai ir yra geriausias mano darbas, skirtas tėvui? Ir knyga, kurią paskui parašiau pagal filmo scenarijų.
Kaip V.Vysockio muziejaus direktorius dalyvavau daugelyje filmų, rengiau koncertų programas, sukūriau spektaklį pagal V.Vysockio dainas „Vysockis. Rojaus obuoliai”, kurį vasario pradžioje atvešime į Vilnių.
– Ar labai sunku būti garsaus žmogaus sūnumi?
– Greičiausiai taip. Bet negaliu spręsti: gyvenu savo gyvenimą ir esu juo patenkintas. Tai, kad aš V.Vysockio sūnus, – tik viena mano gyvenimo dalių, nors ir labai svarbi.
Tai atkreipia aplinkinių dėmesį, kuris ne visada malonus. Bet kartais tik todėl, kad esu V.Vysockio sūnus, žmonės nori man ką nors gera padaryti. Taigi viena kitą atsveria.
– Ar bandėte gyventi savo gyvenimą: keisti pavardę arba nesakyti, kad esate V.Vysockio sūnus?
– Buvo tokių minčių.
Kai stojau į teatro institutą, Marina Vladi, tėvo žmona, man siūlė geriau pasikeisti pavardę, nes kitaip gyvenime man būsią sunku: visi lygins su tėvu. Sakė: „Aš su pseudonimu gyvenu, gali taip gyvent ir tu.”
Bet aš į tai nežiūrėjau rimtai. Juk tai būtų buvusi vieša paslaptis: visi būtų žinoję, kad aš V.Vysockio sūnus, kuris pasikeitė pavardę norėdamas būti savimi. Turbūt nieko ir neatsitiko, kad nepasikeičiau pavardės.
Vėliau, kai turėjau savo teatrą – vadovavau Maskvos Mažajam teatrui – žurnalistams sakydavau, kad nerašytų, jog aš V.Vysockio sūnus: noriu būti savimi. Ko nepadarai jaunystėje!
– Kokie dabar jūsų santykiai su Marina Vladi?
– Jokių. Tiesiog dalykiški santykiai. Leisdama knygas apie V.Vysockį ji teiraujasi vieno ar kito fakto, mes bendradarbiaujame.
Mes savo ruožtu į ją kreipiamės, kai reikia patikslinti faktus. Ji niekada neatsisako. Bet jokių kitokių santykių nėra. Ją matau labai retai.
– Ar jūsų tėvo populiarumas trukdė šeimai?
– Kai mano motina ir tėvas sukūrė šeimą, jis dar nebuvo populiarus, gyveno iš atsitiktinių darbų. Tuo metu jis buvo niekam nežinomas aktorius. Tai buvo labai sunkus jo gyvenimo laikotarpis.
Kai tėvai išsiskyrė, tėvas buvo tapęs vienu populiariausių žmonių Sovietų Sąjungoje. Bet manau, kad šeimai tai neturėjo jokios įtakos.
– Kas jus privertė pakeisti požiūrį į savo veiklą ir skirti daugiau dėmesio tėvo kūrybai?
– Kol dar buvo gyvi mano seneliai iš tėvo pusės, jie labai prašė manęs užsiimti tėvo kūrybiniu palikimu ir muziejumi. Beveik reikalavo: tuo metu pradėjo atsirasti neva V.Vysockio tekstai, kurių jis nerašė. Sutarėme, kad aš tuo užsiimsiu.
– Jūsų tėvo kūryba šiuo metu labai populiari – ar tai jūsų pastangų rezultatas?
– Nemanau, kad tai mano nuopelnas. V.Vysockio populiarumas – jo paties talento nuopelnas.
Kasmet artėjant V.Vysockio gimtadieniui arba kokiam nors jubiliejui iš daugybės koncertų, filmų retrospektyvų, ekskursijų į muziejų suprantu, kad įvykis ir vėl darosi masinis.
Džiaugiuosi tuo. Gal kažkiek ir aš prie to prisidedu. Bet prie to priprasti nelengva.
– Kokios V.Vysockio dainos šiuo metu aktualiausios?
– Dabar, kai Rusijoje vyksta politiniai procesai, aktualios dainos apie laisvę, savo paties ribų, aplinkybių įveikimą.
Būtent tokias, o ne humoristines V.Vysockio dainas dabar pirmiausia renkasi atlikėjai.
– Kiek jums pavyko nustatyti dainų, kurias parašė jūsų tėvas?
– Manoma, kad V.Vysockis sukūrė 407 dainas. Tiek sukurti per dvidešimt metų – labai daug. Pirmoji daina parašyta 1961 metais, paskutinė – 1980-aisiais. Kalbant šiuolaikiniais terminais, jis kasmet būtų išleidęs po albumą.
Per tą laiką jis vis tobulėjo.
Bet net jei būtų liovęsis kurti po filmo „Vertikalė” (1961 m.), kuriam jo sukurtos dainos akimirksniu tapo itin populiarios, iki gyvenimo pabaigos būtų galėjęs su tais pačiais kūriniais gastroliuoti po šalį. Žinote, kaip būna – kartais atlikėjai populiarias dainas dainuoja po dvidešimt metų.
O mano tėvas ir toliau rašė, nesiilsėjo ant laurų ir nesimėgavo šlove, nesikartojo. Daug filmavosi, koncertavo, bandė rašyti prozą, buvo trijų kino scenarijų bendraautoris. Per trumpą gyvenimą nuveikė iš tikrųjų daug.
– Ar nebandėte sau atsakyti į klausimą, iš kur toks stiprus talentas?
– Nebandžiau, nes žinau. Tai – Dievo dovana.
Bet svarbu ir žmogaus požiūris į save. Daugelis turi gabumų, bet sustoja ir mėgaujasi šlove. O mano tėvo charakteris buvo kitoks: jis buvo labai reiklus sau. Ir nepaprastai darbštus.
– Ar buvo sunku rengti ekspoziciją savo tėvo muziejuje?
– Be jokios abejonės – muziejaus ekspoziciją reikia atnaujinti, mat ji sukurta prieš 12 metų, kai trūko lėšų. Bet ji įdomi, detali. Tik norėtųsi informaciją pateikti šiuolaikiškiau.
Muziejaus kolekcijos branduolį sudaro tai, ką perdavė mūsų šeima: V.Vysockio knygos, baldai, rankraščiai, archyvas, asmeniniai daiktai. Viską perdavėme valstybei. Renkame nuotraukas, dainų įrašus, yra didelė tapybos darbų kolekcija.
Lankytojams visko parodyti negalime: saugyklose yra daugiau nei 50 tūkstančių dokumentų, o ekspozicijoje – apie 800 eksponatų. Dokumentai, nuotraukos, vaizdo įrašai apie jo gyvenimą, kūrybą, jos likimą po mirties.
Juk V.Vysockio kūriniai išversti į 60 kalbų. Tarp jų – į japonų ir kinų!
– Ar užsieniečiai, nesusidūrę su sovietiniu gyvenimu, gali suprasti V.Vysockio eiles?
– Žinoma, bet koks eilėraščio vertimas – iškraipymas. Rusiškai skaityti Shakespeare’ą ir Goethe – tai ne tas pat, kas skaityti jų gimtąja kalba.
Bet poezijoje, be prasmių ir metaforų, dar yra kažkas, ką žmogus gali tik jausti. Ir jei vertėjas tai jaučia ir sugeba perteikti – rezultatas kartais būna labai geras.
Pažįstu daugelį vertėjų. Tai žmonės, gerai mokantys rusų kalbą ir pažįstantys rusų poeziją. Pats kontroliuoju visus vertimus. Be to, vertėjai gali dirbti mūsų bibliotekoje, kur susipažįsta su rankraščiais.
– Kas šiuo metu gyvena bute Malaja Gruzinskajos gatvėje, kuriame mirė jūsų tėvas? Juk ta viena itin susijusi su V.Vysockiu.
– Tas butas tuščias. Jis priklauso man, bet aš ten negyvenu ir neketinu to daryti.
Ilgai vyko ginčas, ar galima ten įrengti memorialinį V.Vysockio butą. Bet pagal Rusijos įstatymus gyvenamajame name visuomeninės paskirties patalpos gali būti tik pirmajame aukšte. Tėvo butas – aštuntajame aukšte, todėl jame muziejaus įrengti negalima.
Viską, kas buvo tame bute, nufotografavome, nufilmavome ir saugome muziejuje. Net sienų apdailą.
Jei kada nors bus leista įrengti tame bute jo memorialinį butą – prireiks labai nedaug lėšų ir po keturių mėnesių kruopštaus darbo viskas vėl bus kaip tėvui gyvam esant.
To siekiame visi – motina, vyresnysis brolis Arkadijus, mano šeima.
– Ar linkėtumėte savo garsiojo tėvo likimo jo anūkams – savo vaikams?
– Aš norėčiau, kad jie gyventų ilgai ir būtų sveiki.
Jei klausiate, ar norėčiau, kad jie būtų tokie populiarūs ir tiek daug pasiektų kaip mano tėvas, – aišku, būtų puiku.
Bet aš tikintis žmogus ir neabejoju, kad tai ne nuo mūsų priklauso. Talentu apdovanoja Dievas.
Mano vaikai talentingi, bet tokio talento, kokį turėjo jų senelis, neturi.
Bet juk toks talentas gimsta kartą per šimtą metų. Ar įmanoma, kad per tokį trumpą laikotarpį jis pasikartotų toje pačioje giminėje? Turbūt ne.
Trumpas, bet ryškus legendos gyvenimas
Bohemišką gyvenimo būdą gyvenęs aktorius, rašytojas, kompozitorius Vladimiras Vysockis šiuo metu Rusijoje laikomas viena iš labiausiai pagarbos nusipelniusių XX amžiaus asmenybių – po kosmonauto Jurijaus Gagarino.
V.Vysockis į Lietuvą buvo atvykęs vos porą kartų – gastrolių su Maskvos Tagankos teatru. Sūnaus tikinimu, jis neturėjo giminystės ryšių su Lietuva, tačiau tolimų protėvių šeima nežino. Beje, V.Vysockio senelis iš tėvo pusės gimė Breste, kur nuo seno gyventojų daugumą sudarė litvakai.
Būsimoji Rusijos legenda gimė 1938 m. Maskvoje, karininko ir vertėjos iš vokiečių kalbos šeimoje. Per karą su motina porą metų gyveno Urale. Po karo tėvai išsiskyrė ir sukūrė kitas šeimas.
V.Vysockis blogai sutarė su patėviu. Būsimasis dainininkas muzikos mokėsi užsienyje: Vokietijoje tarnavęs Semionas Vysockis pasiėmė sūnų ir pasamdė muzikos mokytoją. Grįžusi į Maskvą šeima gyveno Bolšaja Karetnajos gatvėje, vėliau apdainuotoje V.Vysockio dainose.
Puikiai baigęs dešimtmetę mokyklą, V.Vysockis iš pradžių pradėjo studijuoti statybos inžineriją, tačiau netikėtai mokslus metė ir įstojo į Maskvos dailės teatro studiją. Ten susipažino su pirmąja žmona Izolda Žukova.
1961 m. bedarbis iš atsitiktinių darbų besiverčiantis aktorius filmavimo metu susipažino su kur kas garsesne aktore L.Abramova. Iš šios santuokos gimė du sūnūs – Arkadijus ir Nikita. Tais pačiais metais jis įrašė pirmąsias dainas.
V.Vysockio skrydis prasidėjo 1964-aisiais, kai jis įsidarbino Tagankos teatre.
1967 m. jis susipažino su rusų kilmės prancūzų aktore Marina Vladi, kuri tapo jo trečiąja žmona. Tai turėjo itin daug reikšmės jo likimui: būtent Marina Vladi pasirūpino, kad garso įrašų studijoje būtų įrašytos jo dainos, kurios iki tol plito tik buitiniais magnetofonais daromais įrašais.
V.Vysockis dažniausiai atsisakydavo kaskadininkų paslaugų, nes puikiai jojo, plaukiojo, buvo įgudęs boksininkas ir karatistas.
Prieš mirtį V.Vysockis suvaidino pagrindinį vaidmenį itin populiariame Rusijos seriale „Susitikimo vietos pakeisti negalima”. Visą gyvenimą sovietų valdžiai neįtikęs menininkas pagaliau sulaukė oficialaus pripažinimo.
Pastaruoju metu viešai kalbama, kad V.Vysockis mirė nuo išsekimo, nes vartojo narkotikus ir alkoholį. Tuo metu jam buvo 42-eji.
V.Vysockis mirė Maskvoje 1980 m. liepos 25-ąją. Nors nebuvo jokio oficialaus pranešimo, po jo buto langais Malaja Gruzinskajos gatvėje susirinko tūkstančiai žmonių.
