- Pastaraisiais metais Rusijoje nufilmuota nemažai serialų apie iškilius žmones, pavyzdžiui, kad ir „Čkalovas“. Praėjusiais metais pasirodė filmas „Vysockis. Ačiū, kad gyvas“ Tačiau jame vos kelios dienos iš jūsų tėvo gyvenimo. Gal planuojate kurti biografinį serialą apie jį? - paklausė kompravda.eu žurnalistas.
- Serialo idėja atsirado dar tada, kai mes pradėjome kurti filmą „Vysockis. Ačiū, kad gyvas“. Bet vis dėlto filmo pagrindas – įvykiai Taškente, kur tėvas patyrė klinikinę mirtį. Tikėtina, kad kas nors nuspręs kurti serialą apie mano tėvą.
Neįsivaizduoju, kas turėtų nutikti, kad aš pats imčiausi to filmo. Filmas „Vysockis. Ačiū, kad gyvas“, galima sakyti, sukurtas per kraują... Neapleido pojūtis, kad tėvas kažkur išvyko ir greitai grįš. Visai pamiršau, kad jis mirė prieš 30 metų. Per televizorių nuolat rodo filmus apie mano tėvą, mes žiūrime į jo akis... Apie tokį žmogų, kurį milijonai žmonių myli, labai sunku kurti filmą...
- Publikos nuomonės apie filmą išsiskyrė...
- Mes sukūrėme gerą filmą. Nors, žinoma, įvairiai žiūrovai ir kritikai mane pavadino. Visas pozityvas atiteko aktoriams, kuriuos tikrai yra už ką pagirti. O visą negatyvą surinkau aš...
Kartą Novosibirske rodėme „Vysockis. Ačiū, kad gyvas“. Mano draugas, žymus sportininkas, tuomet kai ką pasakė. Po jo žodžių supratau, kad filmo metu į jį „pateko“ Vysockis. Būtent per filmą.
- Т.y. jūs jaučiate, kad po filmo ir naujai suskambėjusių Vysockio dainų, žmonės, visiškai nežinojusių jo kūrybos, kažką naujo atranda jame?
- Aš tai matau. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pradžioje pastebėjau, kaip imta mažiau domėtis ne tik Vysockiu, apskritai, geru kinu, gera muzika, gera kultūra. Mes galvojome, kad dabar atsivers langai į Vakarus ir mes klausysimės „Beatles“ ir kitų puikių atlikėjų bei grupių. Atvėrėme mes tuos langus, o iš ten tokia velniava pradėjo lįsti! Tačiau ta beprotystė sustojo... Žmonės vėl patraukė į muziejus, atsirado gerų muzikantų. Be jokios abejonės, nors Vysockis ir nėra proceso garvežys, tačiau jis – viena iš svarbiausių jo dalių.
- Kyla įvairių abejonių, kai šiuolaikiniai artistai mėgina dainuoti Vysockio dainas...
- Aš asmeniškai labai mėgstu, kai tėvo dainas dainuoja dramos teatro aktoriai. Daugumai dainininkų pavyksta su tėvo dainomis padaryti kažką pritrenkiamo. Niekas kažkodėl negalvoja, kad mūsų karta – paskutinė, kuri matė Vysockį gyvą. Mūsų vaikams Vysockis – tai kažkas iš močiučių ir senelių laikų. Jiems, jauniems reikia suteikti galimybę išgirsti Vysockį prieinama forma. Kiekvienas muzikantas, dainuojantis tėvo dainas mūsų programose, sulaukia didžiulės gerbėjų armijos. Todėl, kai Garikas Sukačiovas, Saša Skliaras, grupė „Melnica“ arba kas nors kitas dainuoja savo koncertuose Vysockio dainas, aš laikau tai švietėjišku darbu.
Tai, ko dar nežinojote apie V. Vysockį:
Dauguma iš mūsų V. Vysockį žino kaip žmogų su gitara, charizmatišką aktorių, poetą. Ir tik nedaugelis yra susipažinę su jo proza.
„1975 metais Vysockis parašė „Romaną apie mergaites“, - pasakoja aktorius ir Tagankos teatro režisierius Jurijus Doroninas. – Tai buvo pirmasis jo bandymas. Pačiam Vysockiui tas tekstas labai patiko. Kai jis perskaitė tai, ką parašė, iš džiaugsmo ėmė šokinėti kambaryje, plojo ir šaukė: „Ai, Vysocki, ai tu velnio išpera!“
Minėtas romanas pasakoja apie gražios mergaitės likimą, kuri tapo elitine prostitute. Ji siekė savo vakarietiškos svajonės: ištekėti už turtuolio vokiečio. Tačiau ji įsimylėjo kalinį. Veiksmas vyksta Brežnevo laikais, kai už pėdkelnių pakuotę užsienietis galėjo nusipirkti bet kurią mergiotę...
Vos nedaugeliui pristatytas romanas sukėlė triukšmą, tačiau V. Vysockiui buvo pasakyta: „Volodia, gavosi genialiai, tačiau juk tu supranti, kad jo nespausdins“.
Vis dėlto knyga buvo išleista, kai V. Vysockiui sukako 60 metų. Romano epizodus skaitė Andrejus Voznesenskis, Leonidas Filatovas, Ala Pugačiova, Valerijus Zalotuchinas, Borisas Chmelnickis, Venjaminas Smechovas, Vsevolodas Abdulovas, Svetlana Toma, Nikita Džigurda, Nikolajus Gubenka ir kiti. Tai unikali knyga, kuri buvo išleista ribotu tiražu.
Parengė Sniegė Pilypienė
