Pernelyg dorovingos Amerikos kino kūrėjus žavi Paryžiuje tvyranti laisvės dvasia. Gal todėl čia nufilmuota apie 800 Holivudo juostų. Dešimtys jų jau tapo kino klasika.
Lovelaso pinklėse
„Paryžiuje žmonės geriau valgo. Paryžiuje žmonės gal ne geriau, bet tikrai dažniau mylisi“, — tokią išvadą romantinėje komedijoje „Pusiaudienio meilė“ (1957 m.) daro privatus detektyvas Klodas (Maurice’as Chevalier, 1888—1972 m.), kurio darbas — sekti neištikimus sutuoktinius.
Kartą Klodas gauna užduotį pasidomėti, ką Paryžiuje veikia iš Amerikos atsibastęs mergišius Frenkas (Gary Cooperis, 1901—1961 m.). Šis, žinoma, vilioja svetimas žmonas.
Klodo duktė Ariana (Audrey Hepburn, 1929—1993 m.) vertina tėvo darbą, tačiau paaiškėja, kad Frenką ketina nužudyti įtūžęs vienos jo meilužės vyras. Ariana nutaria padėti pavojuje atsidūrusiam lovelasui. O šis nieko nelaukęs ima vilioti jam į pagalbą atskubėjusią detektyvo dukterį. Taip užsimezga dar viena žavi meilės istorija.
Filmas alsuoja erotika ir aistra. Ekrane — savo mylimąsias bučiuojantys paryžiečiai: duonkepys, mėsininkas, verslininkas.
Šią Billy Wilderio (1906—2002 m.) romantinę komediją galima buvo pamatyti neseniai Prancūzijos sostinėje vykusioje retrospektyvoje „Paryžius Holivudo akimis“.
Mat šioje kino imperijoje daugiau nei šimtmetį kone kiekvienas filmų kūrėjas nori parodyti, kaip įsivaizduoja Paryžių.
Ar tikrai visi žmonės Paryžiuje tampa vėjavaikiais? Nežinia. Ar dėl to kyla noras ten nuvykti? Žinoma!
Užgniaužta aistra
Kur kas dorovingesnis kitas filmas, kurį taip pat buvo galima pamatyti, — Vincente’o Minnelli (1903—1986 m.) miuziklas „Amerikietis Paryžiuje“ (1951 m.). Jame pasakojama apie buvusį kareivį Džerį (Gene’as Kelly, 1912—1996 m.), po karo Paryžiuje siekiantį tapti dailininku.
Turtinga gerbėja perka jo paveikslus ir rekomenduoja juos savo bičiuliams. Kartą Džeris naktiniame klube susipažįsta su Liza (Leslie Caron, g. 1931 m.). Jie pamilsta vienas kitą iš pirmo žvilgsnio.
Tačiau netrukus Liza prisipažįsta esanti susižadėjusi. Jaunuoliai plyštančiomis iš skausmo širdimis nutaria daugiau nesusitikinėti. O visas Paryžius alsuoja meile.
Miestas — neatpažįstamas
„Jeigu Paryžius neegzistuotų, Holivudas tikriausiai jį būtų sukūręs“, — taip kalbėjo paryžiečiai ir miesto svečiai, pažiūrėję retrospektyvos filmus ir apsilankę surengtoje parodoje.
Kai kurie Holivudo kūrėjai Paryžių įsimyli iki ausų. Praėjusio amžiaus antrame ir trečiame dešimtmečiuose vokiečių kilmės aktorius, režisierius ir prodiuseris Ernstas Lubitschas (1892—1947 m.) sukūrė net dvylika filmų apie šį meilės miestą. Tiesa, jie buvo filmuojami ne Paryžiuje.
„Studijos „Paramount Pictures“ Paryžius — vienoks. „Metro-Goldwyn-Mayer“ studijos — kitoks. Žinoma, tikrasis Paryžius — nepakartojamas, — mėgdavo sakyti E.Lubitschas. — Šio miesto dvasią geriausiai perteikia studija „Paramount Pictures“.“
Ne vienas žiūrovas pastebėjo, kad „Metro-Goldwyn-Mayer“ filmuose Paryžius dažnai būna nepanašus.
Kritikai šaipėsi, kad miuziklą „Amerikietis Paryžiuje“ reikėtų pervadinti „Paryžietis Amerikoje“. Ekrane matomas miestas nė iš tolo nepriminė Paryžiaus, nes buvo kuriamas Kalifornijoje.
Aktorę lygino su uranu
A.Hepburn bičiuliai juokaudavo, kad jai būtų galima suteikti titulą „Mis Paryžius“, mat aktorė nusifilmavo net 27 juostose, kurios arba buvo kuriamos Paryžiuje, arba jų veiksmas vyko šiame meilės mieste.
A.Hepburn įkūnyti koketiški ir elegantiški personažai darė didelę įtaką to meto moterims.
Parodoje buvo galima pamatyti laikraščio straipsnį, kuriame — žiūrovų atsiliepimai apie romantinę komediją „Sabrina“ (1954 m.). Joje A.Hepburn vaidino paprastą merginą, kuri atvyksta į Paryžių ir užkariauja aukštuomenės salonus.
Po „Sabrinos“ premjeros vienas susižavėjęs aktorės gerbėjas žurnalistui entuziastingai išpyškino: „A.Hepburn yra nuostabiausias dalykas Žemėje nuo urano atradimo laikų.“
Tapo garsaus dizainerio mūza
Parodoje taip pat eksponuojami keturi mados namų „Givenchy“ apdarai, kuriuos A.Hepburn vilkėjo filmuodamasi. Vienu jų aktorė buvo pasipuošusi romantinėje komedijoje „Pusiaudienio meilė“.
Parodos rengėjai mielai pasakoja apie mados namų įkūrėjo Hubert’o de Givenchy ir A.Hepburn draugystę, kuri užsimezgė kuriant „Sabriną“.
Aktorei prireikė kelioninio kostiumo ir kokteilinės suknelės, todėl ji kreipėsi į H.de Givenchy. Kai dizaineriui buvo pranešta, kad atvyksta A.Hepburn, jis pamanė, jog tai ekstavagantiškoji aktorė Katharine Hepburn. Kūrėjas nustebo išvydęs smulkaus sudėjimo Audrey. Ji dizainerį iškart pakerėjo išraiškingomis akimis.
Ši pažintis turėjo didelę įtaką H.de Givenchy kūrybai — jis vieną po kito kūrė modelius, kuriuos daugelis vadino šedevrais.
Dviejų talentingų žmonių bendradarbiavimas truko apie keturiasdešimt metų — iki pat A.Hepburn mirties.
Pirmas žvilgsnis į Paryžių
Parodos rengėjai lankytojams pirmiausia pasiūlo pasižiūrėti trumpametražį kompanijos „Edison Manufacturing“ filmą. Ši kompanija devyniolikto amžiaus pabaigoje pirmoji Amerikoje parodė filmuotą medžiagą apie Paryžių.
Joje rodoma, kaip 1889 metais Thomas Edisonas gėrisi Gustavo Eiffelio bokštu. Ekrane matomos miesto gatvės ir skrybėlėtos ponios, seginčios korsetus.
Parodoje taip pat galima pamatyti meninių nebyliojo kino juostų, kuriose Lonas Chaney (1883—1930 m.) įkūnija Kvazimodą, o Douglas Fairbanksas (1883—1939 m.) — D’Artanjaną.
Ištvirkėlių užuovėja
Jau prieš šimtmetį Paryžius buvo vieta, kur Holivudo kūrėjai nesibaimindami drovuolių išpuolių galėjo statyti filmus apie ištvirkavimą ir skandalus.
E.Lubitscho „Gyvenimo dizainas“ (1933 m.) yra tipinis filmas apie ištvirkavimą.
Tai istorija apie moterį, niekaip negalinčią apsispręsti, kurį iš dviejų vyrų myli. Pagaliau herojė nusprendžia vienu metu gyventi su abiem ir trijulei visai neblogai sekasi.
Šeštame dešimtmetyje Holivude pradėjo klestėti miuziklai, kuriuose šėlo kankano šokėjos.
Štai miuzikle „Amerikietis Paryžiuje“ pusę valandos rodomi šokiai, fone pasirodo impresionistai.
Po „Mulen Ružo“ (1952 m.) Amerikoje penkis kartus išaugo dailininko Henri de Toulouse’o-Lautreco reprodukcijų pardavimas.
„Paryžius pasaulio kultūros sostine tapo jį išgarsinus Holivudui“, — teigiama kino retrospektyvos parodoje.
Susprogdins Eiffelio bokštą?
Šeštame dešimtmetyje Holivudo režisieriai filmus apie Paryžių pradėjo kurti pačiame mieste. Tokiose juostose kaip „Šarada“ (1963 m.) būdavo daugiau dėmesio skiriama miesto vaizdui.
Aštuntame dešimtmetyje Holivudas Paryžiuje ėmė kurti ir trilerius. Buvo filmuojamos tokios juostos kaip „Klaikus išbandymas“ (1988 m.), „Roninas“ (1998 m.), „Bornas: sunaikinta tapatybė“ (2002 m.).
Tačiau kai kurie Holivudo prodiuserių ir režisierių sumanymai paryžiečius šokiruoja. Pavyzdžiui, po 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių atsiradęs siekis ekrane susprogdinti Eiffelio bokštą. Tuo galima įsitikinti pasižiūrėjus filmus „Būrys Amerika: drebėk, pasauli!“ (2004 m.), „Eilinis Džo. Kobros iškilimas“ (2009 m.).
Ką apie tai būtų pasakęs Th.Edisonas, 1889-aisiais grožėjęsis šiuo statiniu?
