Prancūzijos sostinė jam – lyg gimtasis miestas Maskva. Paryžiuje V.Zaicevas žino kiekvieną kampelį, jaukias kavines ir madingų drabužių krautuvėles, nors savo prekės ženklo parduotuvės taip ir neatidarė – todėl, kad čia viskas labai brangu.
Anksčiau Paryžiuje dizaineris užtrukdavo ne ilgiau kaip tris dienas, kol užsisakydavo medžiagų naujai drabužių kolekcijai. Bet dabar gal čia praleis daugiau laiko – kitaip kam jam reikalingas butas?
– Butą Maskvoje, Arbate, padovanojote Marusiai. Gal kalbos, kad jai perleidžiate ir mados imperiją, nėra iš piršto laužtos?
– Visiški niekai! Kalbos pasklido po mano 70-mečio, kai visi pradėjo klausinėti, kas ką man padovanojo. Be kitų dovanų, įvardijau ir šiltnamį, kuriame ketinu auginti pomidorus.
Tada kažkas dar pridėjo, kad išeinu į pensiją, o mados namus atiduodu anūkei. Bet aš neketinu trauktis.
Butas Paryžiuje – nedidelis. Čia atvažiuoju tik pailsėti.
Namuose Pamaskvyje negaliu išsimiegoti. Ten puikus oras, graži gamta, tyla ir ramybė, bet guluosi pusę antros naktį, keliuosi penktą šeštą valandą ryto.
Tik trečiadienį tinginiauju – lieku namuose, kur dirbti vienas malonumas – dievinu savo sodybą su 68 arais žemės. Bet iš tiesų vis dar ariu savo mados namuose.
– Esate turtingas, galėtumėte ir pailsėti.
– Iš pradžių viskas priklausė valstybei, juk mados namai įkurti sovietiniais laikais. Bet ir to netekome 1996-aisiais.
Tuomet į direktoriaus pareigas pasikviečiau bičiulį, o šis išmetė visus trijuose aukštuose buvusius įrenginius ir iš 500 darbuotojų paliko 130.
Tai byloja, kad neturiu valdytojo talento. Keistą dalyką pastebėjau: visi draugai tol, kol esi jiems reikalingas.
Kai pirmą kartą pas mane atėjo Rusijos prezidento Vladimiro Putino žmona Liudmila, mes labai šiltai bendravome. Tuomet pagalvojau: gal paprašyti, kad ji paimtų mados namus savo globon? Bet to nepadariau.
– Tad nieko stebėtina, kad negalite sutvarkyti verslo. Kaip sako jūsų sūnus Jegoras, visi direktoriai ateina tam, kad pasipelnytų.
– Tai sūnaus požiūris, o ne mano. Niekas nesipelno, tiesiog esame neturtinga organizacija. Dažnai pinigus, kuriuos uždirbame, pavyzdžiui, iš reklamos, skiriame remontui.
Štai gavau 3 milijonus 800 tūkstančių rublių (apie 325 tūkst. litų) už kavos reklamą – viską atidaviau liftui tvarkyti. Naujieji mados namų langai surijo panašų mano honorarą už skalbimo miltelių reklamą.
– Ar bent mėginote naudotis tais skalbimo milteliais?
– Taip, puikiai išskalbia. Kava, tiesa, buvo neskani, bet juk jos apskritai negeriu.
– Todėl taip gerai atrodote – nė vienos raukšlelės ant jūsų 74 metų kaktos! Nejau tai įmanoma be botulino toksino injekcijų?
– (Juokiasi.) Tikrai niekada nieko savo veidui nedariau ir net negėriau jaunystę sugrąžinančių tablečių. Nesilaikiau jokių dietų.
Tikriausiai veidas atspindi vidinę būseną. Niekada nevaidmainiavau, buvau kuklus, negyvenau linksmai, gal todėl ant veido ir nenugulė raukšlės.
Išgėrimai – ne man. Kompanijoje galiu ištverti ne ilgiau kaip valandą. Kai žmonės įkaušta, tampa kitokie, o tai man nemalonu. Išeinu, nes bijau, kad galiu pradėti jų nekęsti.
Negeriu nei vyno, nei juo labiau šampano – nuo jo žaibiškai pradeda skaudėti galvą. Galiu nebent gurkšnį.
Tad mano gyvenimas po mikroinsulto beveik nepasikeitė, gal tik pradėjau ne taip aiškiai kalbėti. Pamenu, pirmą kartą pajutau, kad kažkas ne taip: žodžiai tarsi vatiniai, balsas lyg ne mano. Siaubingai išsigandau.
Po to darėsi dar blogiau. Eidamas gatve kalbėjau normaliai, bet pakilęs į studiją, kur buvo filmuojama laida „Mados nuosprendis”, neišspaudžiau nė žodžio.
– Jei kalba susitvarkys, ar dar galėsite grįžti į „Mados nuosprendį?”
– Teoriškai galima, praktiškai – vargu. Juk pats pasitraukiau. Gerai uždirbdavau, bet man buvo gėda prieš žmones dėl savo kalbos.
Mane palaikė anūkė Marusia, pradėjo skambinti ir sūnus Jegoras. Buvo malonu: iki tol 10 metų jis man nė karto nepaskambino.
Kai Jegorui gimė vaikas, apie tai Marusia – jo duktė iš pirmosios santuokos – sužinojo iš interneto. Jegoras sakė: „Man nepatogu.” Internete pasakoti patogu, o dukteriai – ne?
Jegoras nė žodžiu neprasitarė, kad antrąkart vedė. Apie jo vestuves sužinojau iš pašalinių. Bet dabar mūsų santykiai su sūnumi puikūs – svajoju, kad tokie liktų iki pabaigos.
Pavargau nuo tų problemų, kurių turėjau dėl jo nuolatinio nepasitikėjimo manimi. Jegoras manė, kad jo nemyliu, nesuteikiu galimybės dirbti, nors buvau pasirengęs jam viską atiduoti.
Dabar Jegoras užsiėmęs modelių agentūra ir „Facebook” – ten praleidžia daugiau laiko nei mados namuose. Beje, kaip ir aš. Siaubas!
– Nejau naujienas į „Facebook” įdedate dar iki pusryčių?
– Vėlai vakare: miegą sutrumpinu dviem trimis valandomis. Prisipažinsiu – užsikrėčiau.
Dėl „Facebook” padėjo Jegoras: prieš pusantrų metų parodė, kur ką įjungti, išmokau spausdinti vienu pirštu. Beprotiškai įdomu.
Suprantu, kad tai man kenkia. Artimieji jau sako: „Zaicevai, kuoktelėjai, ar ką? Darbų – nors vežimu vežk, o tu prie kompiuterio sėdi.”
– Ar gydytojai pritaria jūsų pomėgiui?
– Kategoriškai ne. Sako, kad man reikia lankyti baseiną.
Turiu abonementą į kompleksą „Olimpijskij”, bet ten nė karto nebuvau – nuo vaikystės bijau vandens, juk du kartus skendau.
Daugybę kartų buvau prie jūros, vandenyno ir nė karto nesimaudžiau – net kojų ir rankų nesušlapau. Man tai neįdomu. Patinka žiūrėti į gamtą, o ne ja naudotis. Dar mėgstu išlaidauti, bet nemoku uždirbti pinigų.
Prisimenu, Pierre’as Cardinas, kai pradėjome kalbėti apie pinigus ir aš prisipažinau, kad neturiu atliekamų, pasakė: „Slava, tu – kvailys.
Padaryk vieną sagą, ant jos užrašyk „Slava Zaitsev”. Prištampuok jų milijoną Kinijoje ir pardavinėk visą savo likusį gyvenimą.”
Man pakako kvepalų „Marusia”. Kai už juos pradėjau gauti honorarus, tiesiog pakvaišau. Nežinojau, kaip išleisti netikėtai atsiradusius pinigus.
Tada man ir patarė pasistatyti sodybą. Iki tol net nepagalvojau, kad galima ką nors pastatyti. Dabar kita problema – kam palikti.
Parengė Ona Kacėnaitė
