— Vaidinate belgą, bet iki kaulų smegenų esate londonietis. Kas jums yra Londonas? — žurnalistai pasiteiravo britų aktoriaus D. Suchet.
— Londone gimiau, užaugau ir tuo didžiuojuosi, tai puikiausias miestas pasaulyje. Esu vaidinęs daugybėje miestų ir žinau, kad Londonas teatralui — geriausias miestas. Čia daugiausia teatrų vienoje kvadratinėje mylioje.
— Jūsų tėvas atvyko iš Pietų Afrikos studijuoti medicinos, paskui prisidėjo prie dviejų didžiausių ir naudingiausių praėjusio šimtmečio atradimų medicinoje — penicilino ir epidurinės nejautros gimdant taikymo.
— Tėvas pirmasis išbandė naują vaistą su šunimis. Šunų dresūros centre jis išgydė visus keturkojus. Tada šunų lenktynės buvo labai populiarios, tėvas visą gyvenimą galėjo nemokamai jose lankytis. Vėliau jis tapo puikiu chirurgu ginekologu ir venerologu.
Senelis norėjo, kad tėvas mokytųsi verslo, bet jis atvyko į Angliją studijuoti medicinos. Iš pradžių jam teko pardavinėti ledus ir net savo kraują. Jis iš pinigų lošė bridžą ir taip užsidirbo pragyvenimui studijuodamas.
— O ką jums davė senelis iš motinos pusės fotografas Jamesas Jarché?
— Jamesas man buvo labai brangus ir beveik atstojo tėvą. Jis išgarsėjo nufotografavęs būsimąjį Didžiosios Britanijos karalių Edvardą VIII su sužadėtine Wallis Simpson. Naudodamasis jo 1954 metų fotoaparatu „Leica“ sukūriau apie jį dokumentinį filmą.
— Norėjote sekti senelio pėdomis?
— Norėjau. Būdamas 16-os naudodamas 35 mm juostą sukūriau dokumentinį filmą apie Londono vargšus. Vaikščiojau po Noting Hilą, kuris 6-ame dešimtmetyje buvo tikras lūšnynas, ir filmavau.
— Kaip pradėjote vaidinti?
— Nuo 16 metų pradėjau vaidinti Nacionaliniame jaunimo teatre. Šiuo darbu taip susižavėjau, kad užsidegiau stoti į visas dramos mokyklas. Nepriėmė, nes nemokėjau dainuoti. Tada stojau į Londono muzikos ir dramos meno akademiją. Mane priėmė iš karto. Tėvui tai nepatiko, bet man pavyko gauti stipendiją.
— Kaip jautėtės akademijoje?
— Kaip į krantą išmesta žuvis! Prieš tai mokiausi prestižinėje mokykloje, mano šeimoje buvo uždrausta kalbėti prasčiokišku akcentu. O akademijoje visi rūkė „žolę“. Aš pirmą dieną atėjau su kostiumu.
— Kada supratote, kad romantiškų meilužių vaidmenys — ne jums?
— Labai greitai! Visada buvau mažas (170 cm) ir kresnas, todėl baigęs studijas teatre gaudavau charakterinius vaidmenis. Dėl žemo balso ir stoto būdamas 23 metų jau vaidinau 40—50 metų herojus.
— Ar tėvas su jūsų profesija susitaikė?
— Kai pradėjau vaidinti W. Shakespeare’ą „Royal Shakespeare Company “, tėvas apsiprato. Tačiau jis, visą gyvenimą sprendęs mirties ir gyvybės klausimus, negalėjo suprasti, kodėl prieš spektaklį nervinuosi.
Jau pirmą sezoną nuo 12-ojo persirengimo kambario nusikapsčiau iki pirmojo ir niekada jo neužleidau.
— Per keturiasdešimt penkerius aktorystės metus niekada nebuvote be darbo. Kaip tai pavyko?
— Esu charakteringas. Žiūrovai mane pažįsta ne kaip Davidą Suchet, o kaip personažą. Mano pavardę žmonės sužinojo tik iš „Puaro “, kuris yra visiška mano priešingybė.
— Ar seriale jūsų ūsai — tikri?
— Ne. Per daug vargo kasdien juos prižiūrėti.
— Ar prieš vaidindamas Puaro buvote Agathos Christie gerbėjas?
— Ne. Ji man nepatiko, tiksliau nebuvau jos skaitęs. Buvau matęs filmą apie mis Marpl, man labai patiko, kaip ją vaidino Joan Hickson. Nėjau žiūrėti net „Žmogžudystės Rytų eksprese“. Tiesiog tai ne mano pramoga.
Kita vertus, tai išėjo į naudą. Ėmęs vaidinti Puaro knygas perskaičiau kitu žvilgsniu. Mano pagarba Agathai Christie išaugo šimteriopai, ji buvo puiki rašytoja.
— Teko skaityti, kad A.Christie sukūrė Erkiulį Puaro prieš susipažindama su savo būsimu vyru. O kai sutiko jį, pasirodė, kad šis turi daug detektyvui būdingų bruožų. Vėliau rašytoja detektyvui mainais suteikė savo vyro bruožų. Gal ji ieškojo būtent tokio vyro?
— Man tai yra naujiena, nežinojau, kad jos vyras buvo panašus į Erkiulį. Prisipažinsiu, kad 95 procentai gerbėjų laiškų — nuo moterų.
— Moterys jį mėgsta.
— Jis moka elgtis su poniomis, o šios tokį elgesį dievina. Jis moka priversti moterį pasijusti tikra moterimi. Jis neturi jokių kėslų. Viena aktorė man sakė supratusi, kodėl moterims patinka Puaro. Anot jos, moterys su juo jaučiasi saugios. Vienintelis Puaro interesas — įdomi draugija.
— Dar teko girdėti, kad jums sunku pabėgti nuo prancūziško akcento, tad taip kalbate ir namie.
— Šį akcentą saugau, nes ilgai jį tobulinau. Kai anglai sutinka Puaro, jie mano, kad jis — prancūzas. Todėl negaliu naudoti tikro belgiško akcento, kuris labiau gerklinis, jame jau girdėti olandų kalbos garsų. Tada anglai žinotų, kad nesu prancūzas. Akcentas negali būti paryžietiškas.
Aš klausiausi Belgijos, Prancūzijos radijo stočių. Tad mano akcentas yra mišinys iš prancūziškai kalbančių belgų ir prancūzų kaimiečių. Jis turi būti puikiai suprantamas, nes kokia prasmė kalbėti tobulu akcentu, jei niekas nesupras.
Juo kalbu ne namie, o filmavimo aikštelėje — mat filmuojama su pertraukomis, negaliu kas valandą šokinėti į anglišką kalbą, kol stato dekoracijas. Išsimuščiau iš vėžių.
— Tikriausiai balso stygos kenčia?
— Sunkiausia išsaugoti akcentą tokį patį, be pakitimų, keliasdešimt metų, kiek aš vaidinu. Juk jis turi būti toks pats.
— Ar iš pradžių žinojote, kiek truks serialas?
— Nežinojau, maniau, vaidinsiu tą žmogutį metus ar dvejus. Sutartis buvo trejiems metams, bet po dvejų metų galėjau atsisakyti. Nemaniau, kad vaidinsiu ketvirtį amžiaus, bet Puaro tapo savotišku kultu.
— Ar jums patinka, kai esate vadinamas pavyzdiniu Puaro?
— Aš to nesiekiau. Nežinau, ar galima taip sakyti. Etiketės klijuojamos tik ant kavos pakelių. Aišku, kaip aktoriui malonu, kad yra vaidmuo, kurio, žiūrovų nuomone, niekas geriau neatliks. Man tai puikiausias komplimentas! Esu didžiai dėkingas tiems, kurie įsijungia televizorių ir žiūri.
— Daug kalbama apie jūsų garsiąją eiseną.
— Juokinga, galiu papasakoti, kaip ji atsirado. Per filmo bandymus sėdėjome su prodiuseriu ir peržiūrinėjome filmuotą medžiagą. Pats personažas mums patiko, bet prodiuseris pasakė: „Deja, Davidai, kažko trūksta. Nežinau ko. Negeri judesiai.”
Pasvarsčiau, kad galbūt mano eisena pernelyg įprasta, netinkama personažui, ir jis sutiko.
Kartą viena knyga mielaširdingai atsivertė reikalingoje vietoje, kurioje buvo tokie žodžiai: „Apsiavęs ankštais lakuotais pusbačiais Puaro smulkiais žingsneliais nutipeno pievele“. Pagalvojau — o kaip tai padaryti?
Darau štai kaip — kūną žemiau juosmens ir aukščiau stengiuosi laikyti tvirtai suspaudęs. Mokiausi, mokiausi ir išmokau taip vaikščioti nepasirodydamas absoliučiai juokingas. Puaro eisena turi priversti nusišypsoti, bet iš jo juoktis negalima.
— Bet ta eisena juokina, ji labai keista.
— Puaro ir yra keistenybių kupinas žmogutis, bet aš jį myliu, man patinka jį vaidinti. Jis siaubingai erzina, bet yra be galo žavus. Jis mane varo iš proto, veikiausiai žiūrovus taip pat.
— Koks yra jūsų darbo tikslas?
— Dramaturgas gali rašyti bet ką, bet be aktoriaus jis nepasakys nieko. Mano darbas — kuo tiksliau prakalbinti personažą. Šio tikslo siekiau ir vaidindamas teatre, ir įkūnydamas Puaro.
Nesistengiu vaidinti taip, kad Puaro būtų populiarus. Norėjau būti toks Puaro, kokiu A. Christie galėtų didžiuotis.
Atmečiau juokingus kostiumus ir milžiniškus siūlytus ūsus. Pasirinkau tai, ką ji aprašė: rytmetines eilutes, idealiai suglostytus ūsus.
Mirdamas paliksiu nufilmuotą visą Agathos Christie parašytą „Puaro“. Nekrologo kamputyje bus maža mano nuotrauka ir didžiulė Erkiulio Puaro. Man dėl to nė trupučio nepikta.
