Olandų aktorė S. Kristel atvėrė vartus kino erotikai. 1974 metais pasirodęs pirmasis erotinis kino filmas „Emanuelė” šokiravo visus, o pagrindinio vaidmens atlikėja 22 metų S. Kristel iškart tapo kino erotikos žvaigžde.
Ir buvo ja laikoma iki pat mirties. Spalio 18-ąją būdama 60-ies aktorė mirė po sunkios ligos.
S. Kristel daug metų sirgo gerklų vėžiu. Kai metastazių atsirado plaučiuose, ji atsisakė alkoholio, metė rūkyti.
Šiais metais po dar vieno chemoterapijos kurso aktorė buvo patyrusi insultą. S. Kristel agentės teigimu, ji mirė naktį miegodama.
Sylvia gimė šeimoje, kurios galva buvo nedidelio Utrechto miesto viešbučio savininkas. Mergaitės tėvai dukteriai rodė mažai meilės – visą laiką ir dėmesį skyrė viešbučiui.
Nuo mažens ji buvo tikra nenuorama. Būdama ketverių Sylvia iš smalsumo traukiniu išvažiavo nežinoma kryptimi, o būdama dešimtmetė sukurstė seserį išsirengti nuogai ir sušokti ant baro, kai tuo metu bare nieko nebuvo.
Senelė, stengdamasi nuslopinti išskirtinį mažosios anūkės Sylvios pomėgį maivytis ir tyrinėti savo išvaizdą, veidrodžius užklijuodavo laikraščiais. Tai nepadėjo.
Ne vienas S. Kristel giminaitis turėjo rimtų psichikos sutrikimų.
„Teta Mary kentėjo nuo maniakinės depresinės psichozės. Ji visą laiką būdavo pripumpuota vaistų arba prislopinta elektros šoku.
Būdama pakilios nuotaikos per kitą ligos fazę teta būdavo linksma ir šauni, švaistydavo pinigus ir dalydavo dovanas. Tuomet ir nutariau – kai užaugsiu, taip pat sirgsiu maniakine depresine psichoze – juk tai taip smagu ir šaunu”, – pasakojo S. Kristel.
Aktorė labai mylėjo savo tėvus. Jos motina mėgo šokti, buvo darbšti ir mylėjo savo sutuoktinį. O jis mėgo išlenkti taurelę, jam patiko medžioklė, nevengė kūniškų malonumų ir mylėjo jos motiną.
„Alkoholis nuo pat pradžių buvo mano gyvenimo dalis. Dar gulėjau vystykluose, kai mama, norėdama mane nuraminti, duodavo čiulptuką, pamirkytą konjake.
Išgėręs mano tėvas būdavo linksmas, triukšmingas. Kai išgerdavo mama, dingdavo jos rimtumas, ji vartodavo man nesuprantamus žodžius, tapdavo tarsi kitu žmogumi”, – viename interviu pasakojo S. Kristel.
Kai Sylviai buvo 15 metų, jos motiną tėvas paliko dėl kitos moters. Sylvia neatleido tėvui. Bet nuo tada nusprendė siekti modelio karjeros.
Pirmasis gerbėjas atsirado tada, kai Amsterdame Sylvia lankė šokių pamokas. Gražuolis Janas buvo žurnalistas. Jo padedama Sylvia pabandė patekti į kiną, o šis, paragavęs pramogų pasaulio skonio, mylimosios nuostabai, pakeitė lytinę orientaciją.
Paryžiuje per pirmąją aktorių atranką Sylvia sugebėjo pasistūmėti tik iki režisieriaus asistento lovos – tai tapo gera pamoka ateičiai. Tuomet ji nutarė išmėginti savo laimę grožio konkursuose.
Iškovojusi titulą „Mis Olandijos televizija”, o vėliau ir titulą „Mis Europos televizija” S.Kristel rimtai rengėsi tapti modeliu. Bet ją išgarsinusį Emanuelės vaidmenį gavo atsitiktinai.
Kino juostą „Emanuelė”, kurios scenarijus buvo sukurtas pagal to paties pavadinimo populiarųjį Emmanuelle Arsan 1959 metais išleistą romaną, kūrė tuo metu madingas Paryžiaus fotografas Justas Jaeckinas.
Jis kelis mėnesius ieškojo aktorės Emanuelės vaidmeniui, bet nė viena netiko. Ir kai kartą jam į rankas pateko nufilmuota aktorių atranka, jis pamatė liekną trumpaplaukę merginą. Tai buvo Sylvia.
„Kai susitikau su Justu, jis įjungė kamerą. Vilkėjau suknelę gilia iškirpte. Pajudinau pečius, suknelė nukrito, atidengdama krūtinę, o aš kaip niekur nieko kalbėjau. Tada Justas suprato, kad galiu ramiausiai nusirengti prieš kamerą”, – prisiminė S. Kristel.
Prieš kiekvieną intymią sceną Sylvia priglausdavo lūpas prie šampano taurės. Šis gėrimas tapo jos sąjungininku, padėjusiu nuslopinti gėdą.
„Emanuelė” ekranus pasiekė 1974 metų birželį su nuoroda: asmenims iki 18 metų žiūrėti draudžiama. Šis erotinis filmas tapo vienu sėkmingiausių prancūziškų filmų: kino teatrams trūko kopijų, jas tarp seansų kurjeriai vežiojo iš vieno kino teatro į kitą.
Filmą pamatė 350 milijonų žmonių visame pasaulyje. S.Kristel visiems laikams tapo Emanuele.
„Pirmasis mano vaidmuo sukaustė mane amžiams. Mano kūnas tapo svarbesnis nei mano žodžiai. Tapau tarsi nebyliojo kino aktore”, – vėliau pripažino aktorė.
Sylvia nusifilmavo ir keliuose neerotiniuose filmuose, bet vėliau buvo priversta dirbti „Emanuelės” tęsiniuose. Netrukus ji ėmė gauti pasiūlymus tik erotiniams vaidmenims.
Aktorė prisipažino, kad vaidmenų imdavosi vien tam, kad galėtų finansuoti brangiai kainuojantį liguistą potraukį prie kokaino.
Asmeninis erotinio kino žvaigždės gyvenimas nesusiklostė. Jos santuoka su žinomu olandų rašytoju Hugo Clausu subyrėjo. Su juo S. Kristel susilaukė sūnaus Arthuro.
Hugo ji paliko dėl aktoriaus Iano McShane’o – paskui jį nusekė į Holivudą. Vėliau viename interviu aktorė prisipažino, kad išvykimas iš Prancūzijos buvo didžiausia gyvenimo kvailystė.
Angelų miestu vadinamas Los Andželas S. Kristel tapo pragaru. Antraeiliai vaidmenys, kokainas, alkoholis ir meilužis, pakėlęs ranką prieš ją.
Vėliau – draugystė su milijonieriumi Alanu Terneriu – šis aktorę paliko po šešių mėnesių.
Dar daugiau nelaimių prišaukė santuoka su amerikiečiu Philippe’u Blotu, įklampinusiu ją į skolas. S.Kristel neteko būstų Los Andžele ir Paryžiuje, namo Olandijoje, vilos Sen Tropeze, jos sąskaitos buvo areštuotos.
Aktorė grįžo į Europą, kad dėl vyro skolų nepatektų į kalėjimą. Iki mirties gyveno bute Amsterdame ir tapė.
Savo spalvingą gyvenimą aktorė aprašė knygoje „Naakt” (išvertus iš olandų k. – „Apsinuoginusioji”), kurioje save vadino pasenusia aktore, nevykusia dailininke ir moterimi, kuri pagaliau gali apsinuoginti.
