Garsus aktorius, režisierius ir scenarijų autorius E. Nortonas — viena paslaptingiausių Holivudo asmenybių. Apie jo asmeninį gyvenimą mažai kas žinoma. Kai Edwardo klausia apie šeimą, namus, jis stengiasi gražiai išsisukti nuo atsakymo.
Su šiuo Holivudo aktoriumi žurnalistai susitiko viename Los Andželo viešbučių. Apsirengęs niūrių spalvų drabužiais (juodos kelnės, juodi marškiniai, nors gatvėje tvyrojo nepakeliamas karštis), jis pasirodė esąs ne niūrus, priešingai, — nuoširdus, draugiškas ir malonus žmogus.
Jis ne itin panašus į aktorių ir juo labiau į žvaigždę. Aukštas (183 cm), lieknas, mėlynų akių E. Nortonas labiau primena universiteto dėstytoją ar solidžios bendrovės ekonomistą. Nuo jo veido nedingsta išraiška, būdinga tik puikiems pokerio žaidėjams.
Pokalbio priežastis — “Borno. Palikimo” pasirodymas didžiuosiuose ekranuose. Filmas rodomas ir Lietuvoje.
Beje, tai pirmas populiarios serijos filmas, kuriame nematysime pagrindinio herojaus Džeisono Borno. Jo atlikėjas Mattas Damonas atsisakė filmuotis, kai sužinojo, kad prodiuseriai nusprendė režisierių Paulą Greengrassą (“Bornas. Absoliutus pranašumas”, “Bornas. Galutinis tikslas”) pakeisti Tony Gilroy.
M. Damono atsisakymas vos nesužlugdė filmavimo, bet išeitis buvo rasta: scenarijaus autoriai T. Gilroy ir Danas Gilroy sugalvojo siužetą be pagrindinio herojaus. Jie atvedė į ekraną naujų herojų: CŽV slaptąjį agentą Aroną Krosą (Jeremy Renneris) ir jo priešininką Eriką Bajerį (E. Nortonas), o Džeisonui Bornui leido pasirodyti tik fotografijoje ant baltos sienos.
“Manau, pateiksite man tokių klausimų, kokių dar nesu girdėjęs”, — šypsodamasis pasakė E. Nortonas, paprastai vadinamas Edu.
— Prisipažinkite, ar veiksmo trilerio “Bornas. Palikimas” dalyviai bent mažumėlę jautė konkuruojantys su ankstesnės filmo dalies komanda?
— Neabejotinai tai reiškė iššūkį kiekvienam šiame filme vaidinančiam aktoriui, nes visos ankstesnės dalys sulaukė didžiulės sėkmės.
Prieš filmavimą dar kartą peržiūrėjome visas juostas apie Džeisoną Borną. Ne, neieškojome klaidų, tiesiog nusprendėme atskleisti, kas mums artima, sukurti tobulesnį pagrindinį herojų, kurį vaidina J. Renneris. Tikiuosi, kad mums pavyko.
— Beje, apie naujoves. JAV nori patobulinti savo armiją, tiksliau — pasitelkti robotus. Ką jūs manote?
— Puiki idėja. Prisiminkite, kiek žmonių žuvo Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais. Geriau tegul žūsta technika. Negano to, patarčiau vyriausybei galvoti ne tik apie ginkluotę, bet ir kovą su narkotikais. Juk jie žudo žmones ne prasčiau už bet kokį kitą ginklą.
— Ką laikote galingiausiu bet kokio karo ginklu?
— Manau, tai yra šypsena, kuri nuginkluoja. Juk tai jaučiate, kai aš šypsausi. Šypsena — karščiausia ugnis, galinti degti stipriai ir ilgai.
— Papasakokite, kaip apsisprendžiate dėl vieno ar kito vaidmens.
— Man reikia juo susirgti — stipriai užsigeisti, pamėgti. Tik tuomet viskas klojasi gerai. Prisipažinsiu, kai susergu vienu ar kitu darbu, žmonėms sunku su manimi bendrauti. Tuomet esu panašus į žvėrį, nes visą dėmesį sutelkiu į darbą. O kai baigiu, tampu ankstesniu Edwardu Nortonu — pradedu skambinti draugams, bendrauti, susitikinėti. Išties esu sudėtingas žmogus, su manimi nelengva sugyventi.
— Kas labiau patinka: būti vienam, kai skaitote scenarijų, ar filmavimo aikštelėje tarp daugybės žmonių, kai esate režisierius arba aktorius?
— Kai rašau scenarijų, noriu bendrauti, o filmavimo aikštelėje, priešingai, — kad paliktų ramybėje. Esu nepastovus.
— Kodėl nusprendėte pats rašyti scenarijus?
— Neslėpsiu, kad tokia mintis toptelėjo gal prieš septynerius metus, kai norėjau užsidirbti daugiau pinigų.
Apskritai mėgstu išmėginti naujas sritis. Tai masina — man svarbu pajusti malonumą, ne tik uždirbti pinigų.
Gal nustebsite, tačiau dabar iš kino verslo daug neuždirbsi. Pelningiausia vieta — televizija. Beje, manau, kad amerikiečių televizija — geriausia ir profesionaliausia pasaulyje.
— O kaip nepriklausomas amerikiečių kinas? Jis jūsų nedomina?
— Taip, kartais pasitaiko įdomių filmų. Bet kas norės kurti kino juostą, kuri nesutrauks didžiulės auditorijos? Nepriklausomas amerikiečių kinas manęs nelabai traukia.
— Kalbama, kad pilotuojate lėktuvą. Ar seniai gavote piloto licenciją?
— Seniai. Bet kol kas skraidyti dideliais atstumais nesiryžtu — tik į gretimas valstijas. Kartą skridau vakare ir tamsoje praradau orientaciją. Nemalonus pojūtis.
Vis dėlto prisipažinsiu — jei nebūčiau tapęs aktoriumi, būčiau rinkęsis lakūno profesiją. Dievinu skraidyti, tai toks malonumas, tiek adrenalino!
— Kodėl nusprendėte tapti aktoriumi? Juk jūsų tėvai nesusiję su kinu — mama dirbo mokytoja, tėvas — advokatas.
— Nusprendžiau, kad tai lengvas būdas užkalti daug pinigų ir dar jausti malonumą dirbant su gražiomis merginomis. Mano profesija suteikia nemažai pranašumų.
— Ar nenorėtumėte turėti vaikų?
— Vaikai — didelė atsakomybė, jie suteiktų per daug emocijų. Kol kas apie tai nemąstau.
— Ką veikiate laisvalaikiu?
— Susitinku su draugais, keliauju. Patinka lankytis ten, kur niekada nesu buvęs. Viena mėgstamiausių poilsio vietų — Las Vegasas. Ten esu minioje, tarp žmonių, bet niekas nekreipia dėmesio, nes visi įnikę į lošimą kazino.
— Esate uždaras ir net įtarus. Tikrai nepasitikite žmonėmis?
— Turiu artimų draugų, kuriais pasitikiu, bet jų nedaug. Neįsižeiskite, bet žurnalistais nepasitikiu. Esu didelis skeptikas ir tikrai uždaras žmogus — prie manęs nelengva prieiti ir užmegzti pokalbį. Nemėgstu viešumos, nors to reikalauja mano profesija.
Ir su žmonėmis suartėju tik juos gerai ištyrinėjęs ir patikrinęs. Tiesiog nenoriu nusivilti. Patinka, kai mane supantys žmonės šypsosi, mėgaujasi gyvenimu, nes ir aš toks.
