Nuo 1982-ųjų W.Allenas kasmet sukuria po vieną filmą. Vieni jų — geri, kiti — puikūs („Vidurnaktis Paryžiuje“), o treti spėjo tapti kultiniai tarp žmonių, kurie lyg ir nesivaiko jokių kultų („Hana ir jos seserys“, „Enė Hol“).
Nesukdamas galvos dėl kritikos režisierius daro tai, ką sugeba geriausiai, — atskleidžia žmogaus prigimtį. Su amžiumi šiokio tokio atlaidumo įgijęs filmų kūrėjas ekrane toną kartais sušvelnina... ir čia pat kerta iš peties.
Naujausioje jo komedijoje, iš keturių istorijų supintame pasakojime apie Romą, mėgaujamasi gražiu ir maloniu vietos gyventojų bei turistų (juos vaidina tokios žvaigždės kaip Alecas Baldwinas, Penélope Cruz, Roberto Benigni, Jesse Eisenbergas, Judy Davis, Ellen Page) gyvenimu amžinajame mieste.
Ekrane nevengiantis pašnekėti režisierius mielai pasakoja apie naujus savo atradimus senatvėje.
— Pastaruoju metu kuriate nuostabiai gražius europietiškus filmus. Kas įkvėpė „Į Romą su meile“? Kodėl Roma?
— Du dalykai. Jau kurį laiką su platintojais Italijoje kalbėjausi apie filmą, kurio veiksmas suktųsi Romoje. Jie seniai ragino atvykti, o šįkart pasakė: „Atvažiuok, mes rasime lėšų.“ Pasinaudojau proga, nes dirbti Romoje norėjau seniai, o kai gauni pinigų iš vienų rankų ir iš karto — puiku.
— Kartą sakėte, kad turite visą stalčių idėjų, ištraukiate ir pasižiūrite: „O, šita gera.“ Šis sumanymas irgi iš stalčiaus?
— Taip. Turiu daug užrašų. Man dažnai topteli kokia mintis, užsirašau ir metu į stalčių. Kartais pasižiūriu, atrodo visai nejuokinga ir kvaila, nesuprantu, kam reikėjo užrašyti.
O kartais ant degtukų dėžutės randu parašyta: „Žmogus moka dainuoti tik po dušu.“ Pamaniau, nagi, puiki istorija.
— Jūs pats senokai nestovėjote priešais kamerą. Kas atsitiko, kad šįkart nusprendėte vaidinti?
— Nieko, tiesiog ten buvo vaidmuo man. Kai rašau scenarijų ir randu sau tinkamą vaidmenį, visada pasiimu. Jei tokio nėra, nevaidinu. Man senstant vaidmenys darosi vis menkesni. Jaunesnis galėjau vaidinti pagrindinį herojų romantiškose scenose su moterimis. Buvo smagu ir man patikdavo. Dabar lieka vaidinti durininkus ir dėdes, o tai man nelabai prie širdies. Jei pasitaiko kas nors geresnio, vaidinu.
— Jei pakviečiate vaidinti kitą garsų komiką, kaip šįkart Roberto Benigni, nebijote, kad nesutaps jūsų humoro stilius?
— Ir neturi sutapti. Renkuosi juos todėl, kad idealiai tinka mano scenarijui. Aktoriai neturi pritapti ar sutapti su manimi.
Roberto Benigni niekada su manimi nesutartų. Mudviem būtų sunku bendrauti. Jis — nesutramdomas, aš nesulaukčiau jo dėmesio, nes lakstytų aplinkui kaip pamišėlis.
Beje, pasirodė, kad tai yra intelektualus ir ramus žmogus, su kuriuo malonu dirbti. Jis neturi nieko bendra su mano komedijomis, jis atliko savo vaidmenį. Buvo net labai lengva.
— Kaip sekėsi įkalbėti vaidinti Fabio Armiliato? Juk šiuo metu tai yra vienas garsiausių pasaulio tenorų.
— Ilgai ieškojome, kas galėtų dainuoti operą, truputį kalbėtų angliškai ir šiek tiek sugebėtų vaidinti. Ir staiga pasirodė, kad Fabio sugeba viską! Jis yra metus gyvenęs Niujorke, neblogai kalba angliškai, o jo balsas tiesiog nuostabus.
— Pradėjęs filmuoti Romoje neišvengiamai atsidursi ten, kur vaikščiojo Federico Fellini personažai. Ar tyčia rinkotės panašias vietas?
— Matyt, tai neišvengiama, nes aš Romos gerai nepažįstu. Filmo dailininkas surado nuostabių ir įdomių vietų, ne vien daugybę kartų matytų, tačiau man sunku pasakyti, ar jos jau įamžintos kine.
Koliziejuje buvo filmuojama gal 50 juostų, bet aš dažnai nežinojau, kur esu, daug gatvelių mačiau pirmą kartą.
Už naujas gražias vietas galiu dėkoti juostos dailininkui.
— Filme nemažai apmąstymų apie šlovę ir gyvenimo pasiekimus. Kodėl tai sudomino?
— Apie tai pagalvojau jau baigęs darbą. Dirbdamas apie šlovės įprasminimą nemąsčiau. Galvojau sau — štai įdomus sumanymas, kad žmogus sugeba dainuoti tik po dušu. Vieną gražų rytą jis prabunda išgarsėjęs ir nežino kodėl. O du jaunavedžiai Romoje netyčia įsivelia į tą istoriją. Negalvojau apie jokias temas, viskas — atsitiktinumas. Gal pasąmoningas, nežinau, gal vėliau keistai išlindo.
Pats apie šlovę mąstau taip, kaip tas vairuotojas iš filmo: „Gyvenimas sunkus nepriklausomai nuo to, ar esi garsus. Jei reikėtų rinktis, geriau būti garsiam, nes daugiau pranašumų.“
Būdamas garsus per krepšinio varžybas gausi geresnę vietą, restorane tau paliks prabangesnį staliuką. Jei paskambinsi gydytojui šeštadienio rytą, jis tave priims. Būdamas nežinomas netenki daug privilegijų. Nesakau, kad tai teisinga, tai netgi šlykštu. Bet negaliu teigti, kad manęs tai nedžiugina.
Įžymaus žmogaus gyvenimas turi trūkumų, bet su jais galima susigyventi. Pavojaus gyvybei jie nekelia.
Taip, paparacai laukia prie restorano ar namų. Ir kas? Kai kurie aktoriai ima blaškytis, slepiasi automobiliuose, dangstosi veidus. Galima pamanyti, kad juos ketina pagauti ir nukryžiuoti. Galima priprasti. Šlovė turi trūkumų, bet juos atsveria rezervuotas staliukas restorane.
— Esate ne tik puikus režisierius, bet ir geras muzikantas. Muzika jūsų filmuose labai svarbi. Galite papasakoti daugiau?
— Muzika uždangsto daugybę nuodėmių. Pavyzdžiui, toks didis režisierius kaip Ingmaras Bergmanas neteikė didelės reikšmės muzikai. Jam atrodė, kad muzikos naudojimas ekrane yra barbariškas, būtent šį žodį jis pavartojo. Bet jo filmai puikūs, jam nereikia pagalbos.
O man pagalbos reikia. Pamenu, montuojant mano pirmą filmą kai kurios scenos atrodė beviltiškos. Montažo režisierius pasakė: „Paleisk fone muziką.“ Paleidus kažkokią muziką ta nuobodybė atgijo. Nuo tada šventai tikiu muzika, ji mane ne kartą traukė iš baisių duobių.
Muziką pasitelkiu nesigėdydamas. Jau panaudojau visus klasikus. Pavyzdžiui, scena atrodo šalta kaip ledas, bet įmeti Wolfgango Amadeus Mozarto, primaišai George’o Gershwino, ir — stebuklas!
— Kodėl nemėgstate filmavimo aikštelėje kalbėtis su aktoriais?
— Vengiu aktorių, nes jie lenda su klausimais, į kuriuos arba nežinau atsakymo, arba nenoriu atsakyti.
— Tada leidžiate improvizuoti?
— Aš labai tikiu aktoriais. Jų improvizacijos man visada smagesnės negu tekstas, kurį rašau miegamajame. Sėdžiu namie vienas, nežinau, kas kur dedasi. O aikštelėje aktoriams atrodo kitaip. Jų improvizacijos suteikia gyvumo.
— Šiame filme nutinka tai, ko nesitikėtum net laukinėse svajose. Jus domino fantazija?
— Filme įmanoma viskas. Realus gyvenimas paprastai yra daug nykesnis ir neišvengiamai liūdnesnis. Filme valdai visus įvykius, gali leistis į fantastiškiausius, romantiškiausius jausmus. Gali daryti tai, ką nori. Todėl taip gundo, taip malonu pelnyti duoną filmų kūrimu. Negyveni realiame pasaulyje.
Atsibundi iš ryto, eini į darbą, kur tave supa būriai gražių moterų ir sąmoju trykštančių patrauklių vyrų. Kuri nebūtas istorijas, visi apsirengę kostiumais, skamba graži muzika. Gyveni savo gyvenimą netikrame pasaulyje, kuri visiškai “eskeipistinę” fantaziją. Tai nuostabu, tik netikra. Bet smagu.
— Filme Alecas Baldwinas leidžiasi į prisiminimus. Jei jums leistų grįžti į jaunystę, ką pasakytumėte sau?
— “Nedaryk to!” Mielai grįžčiau, bet tik pietų. Nenorėčiau gyventi praeityje — per daug trūkumų.
Pažiūrėkite “Vidurnaktį Paryžiuje”. Odontologas dantį trauks neužmarinęs. Nėra antibiotikų. Negausi sau įprastų dalykų — mobiliųjų telefonų, televizijos, kitų patogumų. Greitoji pagalba atvažiuotų per metus. Kam to reikia? Žinoma, būtų smagu susitikti su draugu pietų Paryžiuje 1900-aisiais, pasivaikščioti parke. Bet paskui — skubiai atgal į Brodvėjų.
— Per daugybę metų aibėje savo filmų studijavote žmonių santykius. Kokia didžiausia išmokta pamoka apie meilę?
— Apie svarbiausius dalykus gyvenime nepasimokai nieko.
Gali išmokti kažką techniško, konkretaus, bet apie žmonių problemas, egzistencines ar jausmų, niekada nieko neišmoksi. Kaip apsikvailinai būdamas 20 metų, taip apsikvailini 40, 60 ir 80-ies.
Senovės graikus kankino tos pačios problemos. Kaip jie susimaudavo, taip ir mes dabar. Visame pasaulyje vyro ir moters santykiai yra labai keblūs.
Nieko nepasimokai. Elgiesi instinktyviai, nuojauta išduoda, nes tu nori būtent to ir būtent tada, kai nori. Sunku.
Dažniausiai santykiai nenusiseka, o kai nusiseka, ilgai netrunka. Retai matai tikrą meilę. Nuostabu, kai du žmonės, kiekvienas su savo didžiuliais poreikiais, randa vienas kitą ir visi laidai susijungia taip, kaip reikia.
Aš nepasimokiau nieko. Metai po metų, nesėkmė po nesėkmės. Neturiu ko pasakyti. Nesu išmintingas.
— Seniau sakydavote, kad niekada nekursite filmų ne Niujorke, tačiau pastarųjų kelių juostų veiksmas nukelia į Europą. Kokia nauda?
— Grynai finansinis sprendimas. Viskas prasidėjo nuo „Lemiamo taško“. Prodiuseriai davė pinigų kurti filmą Londone, tad aš patenkintas tai ir padariau.
Paskui pradėjo skambinti ir kiti. Barselona norėjo filmo, paskui — Paryžius ir Roma. Man skambina iš įvairių šalių ir kviečia dirbti.
Įdomi patirtis. Sveika pakeisti aplinką. Niujorke sukūriau 30 ar 40 filmų, jau ne-prisimenu. Ir staiga atsiduriu užsienyje, kur visas supančias jėgas reikia sudėti ten, kur niekada nė nosies nekišau. Tai suteikia šviežumo ir energijos.
Pasisekė, kad mano užsienyje kurti filmai pavyko. Manau, tai, kad jie nėra niujorkietiški, tik padėjo. Aš viską kurčiau Niujorkui, bet Londonas gaiviau už Centrinį parką. Romos jausmingumas suteikė daugiau, negu galiu suteikti aš. Kol mane tai tenkina ir gaunu pinigų, mielai kursiu svetur.
— Kuris filmas ar apdovanojimas jums yra pats įsimintiniausias?
— Kurdamas filmą esi tarsi virėjas. Po ilgos dienos virtuvėje, kai pjaustei, kepei ir maišei, jau nenori valgyti. Būtent taip aš vertinu savo filmus.
Juostą kuriu metus. Rašau scenarijų, dirbu su aktoriais, montuoju, parenku muziką, o vėliau nenoriu daugiau jo matyti.
Pradėdamas kurti visada tikiuosi šedevro — tokio, koks buvo „Pilietis Keinas“. Būnu įsitikinęs, kad tai bus didingiausias celiulioido gabalas žmonijos istorijoje. Kai pamatau rezultatą, jau meldžiuosi, kad tik neprisidaryčiau sau gėdos.
Dar niekada nebuvau patenkintas nė vienu savo filmu. Aš juos kuriu, bet paskui niekada nežiūriu. Pirmą filmą sukūriau 1968 metais, vėliau nė sykio jo nemačiau. Mane pykina, jei pamatau.
Man jie nepatinka, nes tarp to, ką sukūrei mintyse, ir to, ką pamatai tikrovėje, žioji praraja.
Kol rašai, viskas atrodo juokinga, gražu, romantiška, dramatiška. Tada šaltą rytmetį ateini į aikštelę, dirbi su aktoriais, nepavyksta, neteisingai pasirenki ir viską sugadini. Kitą dieną pasižiūri, o atgal grįžti nebėra kaip.
Tarp idealaus filmo galvoje ir ekrane yra milžiniškas skirtumas, todėl niekada nebūnu patenkintas. Man nepatinka nė viena mano juosta. Esu dėkingas žiūrovams, kad kai kuriuos filmus jie mėgsta nepaisydami mano nusivylimo.
— Šioje juostoje jūsų personažas pensiją prilygina mirčiai. Jūs irgi taip manote? Ką veiksite, kai nebestovėsite prie kameros?
— Pensija yra subjektyvus dalykas. Pažįstu labai laimingų pensininkų.
Jie keliauja po pasaulį, žvejoja, žaidžia su anūkais ir visiškai nepasiilgsta darbo. Kiti — aš irgi toks — nori dirbti visą laiką. Man tiesiog tai patinka.
Neįsivaizduoju savęs gulinėjančio ir glostančio šunį. Noriu keltis ir dirbti. Turiu per daug energijos, o gal nervinio nerimo. Neįsivaizduoju savęs nedirbančio. Gal mane ištiks infarktas ar insultas ir būsiu priverstas mesti darbą, bet jei tik leis sveikata, tinginiauti nesitikiu. Bet gali baigtis pinigai.
Anksčiau ar vėliau tas vyrukas, kuris skiria pinigų mano filmams, gali atsitokėti ir pareikšti: “Na, kam čia tos kančios?” Ir nebeduos pinigų. Vis dėlto nemanau, kad nieko nedirbčiau. Rašyčiau teatrui ar kurčiau knygas.
