Mariel geriausiai atsipalaiduoja eksperimentuodama virtuvėje.
Tačiau šviesiaplaukė iš Portlando garsi ne tik savo kulinarijos gebėjimais.
173 centimetrų ūgio Mariel Zagunis vardas aukso raidėmis įrašytas į JAV sporto istoriją.
Ji – pirmoji amerikietė fechtuotoja, kuriai per pastaruosius 100 metų pavyko užkopti ant aukščiausios olimpinės pakylos.
2004-aisiais Atėnuose tuomet 19-metė Mariel kaklą papuošė olimpiniu aukso medaliu.
Dar po ketverių metų Pekino olimpinėse žaidynėse ji ir vėl užkopusi ant aukščiausios apdovanojimų pakylos šypsojosi grojant JAV nacionaliniam himnui.
Dukart olimpinė čempionė darys viską, kad triumfuotų ir Londone. Geriausia pasaulio fechtuotoja tituluojama M. Zagunis nenori nuvilti tų, kurie jai patikėjo nešti JAV vėliavą.
Tačiau Bivertone, Oregono valstijoje, gimusią ir augusią jauną moterį pergalėms įkvepia ne tik suteikta garbė bei įgyta šlovė.
Didžiausiais įkvėpėjais ir rėmėjais M. Zagunis vadina savo tėvus – Cathy ir Robertą.
Tai iš jų kairiarankė Mariel paveldėjo atletiškus genus. Cathy ir Robertas – buvę sportininkai.
1976-aisiais juodu atstovavo JAV irklavimo komandai Monrealio olimpinėse žaidynėse.
Bet nė vienam jų Kanadoje nepasisekė taip, kaip jų dukteriai. Medalių jie neiškovojo.
Meksikos sostinėje Meksike gimusiam emigranto iš Lietuvos Leo Žagunio sūnui Robertui tuo metu buvo 22-eji.
Dabar jis – vienos JAV investicijų bendrovės vadovas.
Mariel motina, 59-erių amerikietė Cathy, – JAV fechtavimo federacijos vadybininkė.
Nors pora jau kurį laiką išsiskyrusi, juodu abu iš visos širdies palaiko dukterį Londone.
Cathy sėdėjo Londono arenoje, kai plačiai šypsodamasi su JAV vėliava rankoje žingsniavo jos pasididžiavimas – duktė Mariel.
„Nepaprasta garbė atstovauti savo šaliai. Bet nešti vėliavą – kažkas nepaprasta.
Daug amerikiečių laimi aukso medalius, bet tik vienas neša vėliavą.
Kai Mariel man pasakė, kad jai patikėta tokia garbė, verkiau kokią valandą”, – vienam JAV leidiniui prisipažino sportininkės motina.
Mariel tėvas Robertas atidarymo ceremoniją Londone praleido – tuo metu jis lankėsi pas Vokietijoje gyvenančius giminaičius.
Tačiau dukters pirmąją kovą trečiadienį jis jau stebėjo Londone.
Mariel tėvai dukters niekuomet nestūmė į valtį. Irklavimas Mariel nežavėjo.
Bet tėvai visokeriopai rėmė dukters pasirinkimą fechtuotis ir kartojo, kad olimpinė svajonė – pasiekiama.
Todėl Mariel nuo pat mažens neabejojo, kad ji bus – JAV olimpinės rinktinės narė.
Per septyniolika savo sportinės karjeros metų M. Zagunis pasiekė tai, apie ką sportininkai gali svajoti.
Jos trofėjų kolekcijoje – trys olimpiniai medaliai (bronza iškovota komandinėse fechtavimosi varžybose Pekine), aštuoni pasaulio čempionato medaliai, iš kurių trys – auksiniai.
Tiesa, galėjo būti taip, kad Mariel niekuomet nebūtų iškovojusi olimpinio aukso.
Vaikystėje ji beveik šešerius metus žaidė futbolą. Mergaitei neblogai sekėsi, ji atstovavo ne vienai savo regiono komandai.
Tačiau būdama dešimties Mariel per televizorių pamatė, kaip su špaga kaunasi jos vyresnysis brolis Martenas.
Vietoje nenustygstanti mergaitė ir pati panoro pabandyti fechtuotis.
Mariel vyresnysis brolis Martenas ne vienus metus fechtavosi universitete, jaunesnysis Merrickas, kaip ir sesuo, priklauso Jungtinių Valstijų fechtuotojų elitui.
Tik dėl laimingo atsitiktinumo Mariel pateko į pirmąsias savo olimpines žaidynes Atėnuose. Kai Nigerija nusprendė į Atėnus nesiųsti savo atstovės, į olimpines žaidynes buvo pakviesta M. Zagunis.
Nesvarbu, kaip pasiseks Londone, užsispyrusi, ryžtinga ir daug dirbanti Mariel jau dabar drąsiai sako, kad ji kovos ir 2016-aisiais Rio de Žaneire vyksiančiose olimpinėse žaidynėse.
