Hitleriui patiko M. Dietrich kojos
Iš tikrųjų fiureris buvo labai galantiškas vyras. O to meto įvykių kronikos stebina kadrais, kur Hitleris moterims negaili bučinių net ir darbinėje aplinkoje.
O kokios legendos sklandė apie tai, kad Hitlerį dievino aktorės ir kabaretų dainininkės! Vienoje fotografijoje matyti, kaip jį ratu apsupusios jaunos ir simpatiškos merginos, dirbusios vienoje iš Berlyno teatro trupių. Ką jau kalbėti apie moteris, į kurias Hitleris vienaip ar kitaip buvo atkreipęs dėmesį... Тik vienintelė Marlene Dietrich atsisakė būti oficialia jo meiluže.
M. Dietrich buvo viena iš mėgstamiausių Hitlerio aktorių ir jis niekad nesivaržė apie tai kalbėti. Na, o ar jam pavyko įsitempti savo numylėtinę į lovą, iki šiol nežinoma.
Pagal oficialią versiją, fiureris pirmiausia žavėjosi dramatiškais Marlene vaidmenimis teatro scenoje. Tačiau diktatoriaus amžininkai yra sakę, kad dažniausiai Hitleris kalbėdavo apie aktorės kojas.
1937 metais M. Dietrich gavo Amerikos pilietybę, tačiau jos ištikimasis gerbėjas iki gyvenimo pabaigos tikėjo, kad aktorė grįš į Vokietiją. Vis dėlto netgi slapčiomis su Marlene susitikinėjęs Rudolphas Gessas nesugebėjo įkalbėti jos grįžti į tėvynę.
Negana to, 1939-1945 metais Marlene aktyviai dalyvavo antifašistinės propagandos veikloje ir kaip dainininkė koncertuodavo amerikiečių kareiviams. Už tai nacistinės Vokietijos propagandos ministras Josephas Goebbelsas paskelbė jai karą per radiją. Žinoma, antifašistinė atkaklios moters veikla tik dar labiau prisidėjo prie jos ir taip žinomo vardo šlovės. Tik štai į gimtąją Vokietiją aktorė grįžo karste. Ji palaidota Berlyno kapinėse.
Nuolatinė fiurerio sugyventinė buvo slepiama
Bet tai ne blogiausias Hitleriui patikusios moters likimas. Kam tik nesiryždavo moterys dėl Hitlerio! Pavyzdžiui, Eva Braun dėl jo net du kartus bandė baigti gyvenimą savižudybe.
Ji su būsimuoju fiureriu susipažino 1929 metais, kai jai buvo 17, o Adolfui - 40 metų.
Anot šaltinių, tai buvo miela mergina, turinti puikią figūrą. O paties Hitlerio piešti piešiniai tik patvirtino šiuos liudijimus. Eva gyveno su juo nuo 1932 metų iki tol, kol kartu nusižudė Hitlerio bunkeryje Berlyne.
Faktas, kad Hitleris turi nuolatinę sugyventinę, nebuvo afišuojamas, todėl vokiečių tauta galvojo, kad jis – viengungis. Hitlerio adresu atkeliaudavo daugybė merginų, svajojusių už jo ištekėti, laiškų.
Evai teko tenkintis žeminančiu paprastos draugės vaidmeniu. Nepaisant to, ji savo dienoraščiuose rašė: „Aš esu galingiausio vyro ne tik Vokietijoje, bet ir visame pasaulyje mylimoji!“
Evos Braun kūnas (po to, kai ji nusinuodijo) buvo sudegintas kartu su Hitlerio kūnu Berlyno reichkanceliarijos kieme.
Po kiek laiko pasaulinėje spaudoje buvo paskelbta publikacijų, kad Hitleris ir jo žmona (Еva ištekėjo už Hitlerio likus dienai iki mirties) sugebėjo pabėgti iš Vokietijos į Argentiną. Buvo paskelbta ir namo fotografija, kur neva Hitleris su savo mylima moterimi pragyveno ilgus ir laimingus metus.
Aišku, visa tai būtų galima laikyti visišku absurdu ir išsigalvojimu, jei ne vienas „bet“... 1945 metais Amerikos FTB visai rimtai laikėsi panašios versijos ir net išplatino tarp savo darbuotojų neva Hitlerio nuotrauką.
M. Goebbels buvo Trečiojo reicho pirmoji ponia
Dar vienu Hitlerio susižavėjimo objektu tapo Magda Goebbels. Ji įkūnijo Trečiojo reicho vokiečių moters idealą. Magda buvo graži ir išsilavinusi, įsitikinusi nacionalsocializmo idėjų šalininkė visur palaikė savo vyro, Vokietijos propagandos ministro, gauleiterio J. Goebbelso pažiūras ir įsitikinimus.
Todėl ji negalėjo netapti fiurerio numylėtine. Ir Magda ja tapo.
Nacistinė propaganda vadino Goebbelso žmoną „vokiečių supermama“. Ji pagimdė septynis vaikus. Anot biografų, puikiai pažinodama to laikmečio Vokietijos aukštuomenę būtent M. Goebbels ir tapo Trečiojo reicho pirmąja ponia. Oficialiuose priėmimuose ir susitikimuose nebuvo nė vienos moters, tokios artimos Hitleriui, kaip ji. O užkulisiuose šnabždėtasi, kad ne visi jos vaikai gali brangųjį Josephą laikyti savo tėvu.
Hitleris artimai draugavo su propagandos ministru, tačiau tai nė kiek nekeitė dalyko esmės, o susiklosčiusi situacija įgavo dar didesnio pikantiškumo. Todėl Trečiojo reicho pirmoji ponia - airės aristokratės įsikūnijimas, nė kiek nesivaržydama rašė: „Aš myliu savo sutuoktinį, bet mano meilė Hitleriui – stipresnė. Dėl jo esu pasirengusi pasitraukti iš gyvenimo!..“
O kai paaiškėjo, kad nacizmo imperija žlugo, Magda savo rankomis nužudė šešis savo vaikus ir mirė pati.
Hitleris labai sunkiai išgyveno savo mylimiausios moters mirtį
17 metų fiurerio dukterėčia Geli Rauball dėl dėdės irgi nepagailėjo savo gyvenimo. Biografų tvirtinimu, būtent ją vienintelę Hitleris iš tikrųjų mylėjo.
Pirmą kartą juodu susitiko 1925 metais ir Hitleris iš karto susižavėjo šviesiaplauke mergina, kalbėjusia maloniai ir tyliai.
1929 metais Hitleris išsinuomojo didžiulį kambarį Miunchene ir atsivežė ten Rauball. Jis visur ją vežiojosi: į mitingus, konferencijas, kavines, teatrus. Geli labai norėjo tapti operos dainininke ir tikėjosi, kad dėdė jai padės.
Kai Geli pasiekė gandai, kad Hitleris ruošiasi vesti Winifred Wagner, kompozitoriaus Richardo Wagnerio sūnaus Siegfriedo Wagnerio našlę, jos nusivylimui nebuvo ribų. Savo ruožtu Hitleris įtarė, kad Geli turi slaptų meilės ryšių su jo apsaugininku Emiliu Morrisu.
1931 metų vasarą G. Rauball, kuriai iki gyvo kaulo nusibodo Hitlerio despotiškumas ir nuolatinis beprotiškas pavydas, ruošėsi persikelti į kitą miestą. Rugsėjo 17 dieną prieš išvykdamas į Vieną, kur turėjo vesti priešrinkiminę kampaniją, Hitleris kategoriškai uždraudė jai išvažiuoti, o rugsėjo 18 dieną Geli buvo rasta nušauta Hitlerio asmeniniame bute.
G. Rauball mirties paslaptis taip niekad ir nebuvo atskleista. Sklido gandai, kad ją apimtas pavydo priepuolio nušovė pats Hitleris. Pagal kitą versiją, Heinrichas Himmleris pasirūpino, kad niekas neatitrauktų fiurerio nuo partinių reikalų. Buvo ir dar viena versija - neva Geli nusižudė sužinojusi, kad nuo 1929 metų spalio Hitleris susitikinėja su Eva Braun. Biografų liudijimais, Hitleris labai sunkiai išgyveno mylimos moters mirtį.
Asmeninė fiurerio kino operatorė buvo balta varna
Таlentinga aktorė ir režisierė, gražuolė Leni Riefenstahl, išgirdusi vieną iš liepsningiausių Hitlerio kalbų, buvo tokia sužavėta jo pasirodymu, kad net parašė jam laišką prašydama susitikti asmeniškai. Hitleris negalėjo likti abejingas šios nuostabios, energingos moters, kuri buvo vyriškai reikli kitiems žmonėms, pasiūlymui.
Tarp to meto moterų Leni buvo tikra balta varna: skraidė lėktuvais, keliavo jūromis ir sausumomis bei filmavo, filmavo, filmavo. Net ir šykščiuose oficialios kronikos kadruose matyti, kaip tiems dviem pakvaišusiems žmonėms kartu buvo labai gera. Pagal oficialią versiją, jie susitikdavo tik darbo klausimais.
Leni buvo kino režisierė-novatorė ir asmeninė Hitlerio kino operatorė. Viso pasaulio kritikai tvirtino, kad nors ponia Riefenstahl ir nebuvo įstojusi į nacionalsocialistų partiją, tačiau peržiūrėję jos filmus, nacistų gretas papildė tūkstančiai žmonių.
Pati Leni visą savo likusį gyvenimą turėjo įrodinėti, kad norėjo tik filmuoti ir kurti filmus, kad ją domino tik menas. Vis dėlto Leni sukurtas dokumentinis filmas „Valios triumfas“ tapo fašizmo simboliu. Filmas buvo toks įtikinantis, kad jį net norėta demonstruoti Niurnbergo procese siekiant išaukštinti nacistinę ideologiją. Po daugelio metų paklausta, ar ji didžiuojasi tuo filmu, L. Riefenstahl atsakė: „Ką jūs?! Aš gailiuosi, kad filmavau. Jei būčiau žinojusi, ką jis man suteiks, tai nė už ką nebūčiau kūrusi to filmo!“
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Riefenstahl keletą kartų buvo atsidūrusi už grotų ir net pora metų praleido beprotnamyje, kol galų gale visi kaltinimai dėl jos dalyvavimo nacistinėje veikloje buvo anuliuoti ir Leni daugiau niekas nebepersekiojo. Nepaisant to, visi pasaulio kinematografai nusisuko nuo pagrindinės nacistų režisierės. Todėl nė vienas iš jos vėlesnių kino projektų, kuriuose dalyvavo tokios pasaulinės žvaigždės, kaip Anna Magnani, Brigitte Bardot, Jean Cocteau, Jeanne Moreau, nebuvo užbaigtas.
Leni Riefenstahl mirė sulaukusi 102 metų.
Švedų aktorę Z. Leander vadino nacistine Greta Garbo
Raudonplaukė švedė, žemu jaudinančiu balsu Zarah Leander oficialiai su Hitleriu buvo susitikusi viso labo du kartus. O kiek tų susitikimų buvo iš tikrųjų, dabar niekas negali pasakyti. Zarah buvo vadinama nacistine Greta Garbo.
Praėjusio šimtmečio trečiojo dešimtmečio viduryje ji jau buvo skandinaviškojo kino ir kabareto žvaigždė, gaudavo pasiūlymų ne tik iš įvairiausių Europos kino studijų, bet ir iš Holivudo. O 1936 metais Zarah pasirašė kontraktą su Berlyno kino studija - M. Dietrich atsisakius grįžti iš JAV, liko laisva vieta kitai superžvaigždei.
Zarah buvo puiki derybininkė, ji sugebėjo išsiderėti ne tik palankias sąlygas filmavimo aikštelėse, bet ir labai didelius honorarus. Tai sužinojęs propagandos ministras už akių vadino ją Vokietijos prieše, tačiau į šią situaciją įsikišo pats fiureris.
Zarahos muzikiniai įrašai buvo transliuojami per garsiakalbius net koncentracijos stovyklose, todėl ji tapo ne tik prižiūrėtojų, bet ir kalinių numylėtine. Tiesa, kai kurie istorikai tvirtino, kad iš tikrųjų Z. Leander buvo sovietų šnipė. Nors jos pačios teigimu, ji nė už ką nesutiko įsitraukti į politiką, teigė, kad jos darbas – linksminti žiūrovus. Nepaisant to, Vokietijoje jai vis tiek buvo prisegta tėvynės išdavikės etiketė, uždrausti netgi filmai, kuriuose aktorė filmavosi. O Švedijoje daugeliui Zarahos vardas asocijavosi su nacistine propaganda.
Aktorė mirė 1981 metais Stokholme.
Rusų aktorei Hitleris padovanojo savo nuotrauką
Kai žinomas rusų rašytojas Antonas Čechovas vedė Maskvos dailės teatro aktorę Olgą Knipper, aktorės brolio Konstantino šeimoje gimė mergytė, kurią tėvai pavadino tetos vardu. Jaunutė Olga nuo mažumės stulbino aplinkinius savo grožiu ir protu. Mergina galėjo gauti geriausią išsilavinimą, tačiau nuo vaikystės svajojo apie aktorės karjerą.
Ir štai ši rusiško teatro meno mokyklos moksleivė tapo mylimiausia Hitlerio kino dievaite. Artimiausios Olgos draugės buvo Eva Braun, Magda Goebbels ir Leni Riefenstahl. Taip pat Olga bendravo ir su nacistinės Vokietijos reichmaršalo Hermano Geringo žmona, aktore Emmy Sonnemann. Svarbiausia - pats fiureris Olgą garbino labiau už pripažintas aktores Mariką Rokk ir Zarah Leander.
Neturėdama jokio palaikymo ir nemokėdama vokiečių kalbos graži rusė iš pradžių tapo viena iš vokiečių kinematografijos žvaigždžių, o paskui - ir Trečiojo reicho aktore. Sentimentalūs vokiečių žiūrovai ne šiaip sau pripažino jaunąją aktorę, o tiesiog ją pamilo. Tiesa, 1930 metais Olgai atsirado konkurentė – Marlene Dietrich. Tačiau labai trumpai, kadangi ši greitai išvyko į Ameriką užkariauti Holivudo.
Beje, ten pat buvo pakviesta ir Olga, tačiau ji greitai grįžo į Vokietiją. Hitleriui atėjus į valdžią, šis jos poelgis buvo įvertintas teigiamai. O štai ką Olga rašė iš susitikimų su Hitleriu: „Mano pirmasis įspūdis apie jį: santūrus, net drovus, išlaikytas, su moterimis visad bendravo mandagiai, net meiliai. Todėl sunku buvo patikėti, kad šis malonus žmogus virto žvėrimi.“
Po karo Olga beveik nesifilmavo. Ji mirė nuo smegenų vėžio 1980 metais, sulaukusi 83 metų. Jau po jos mirties pasirodė dvi stulbinančios naujienos: pirmoji skelbė, kad įžymusis Gintaro kambarys paslėptas Hitlerio bunkeryje, Tiuringijoje, kodiniu pavadinimu „Olga“, o antroji – kad aktorė visą savo gyvenimą dirbo NKVD - tai liudijo daugybė atsiradusių dokumentų su neginčijamais įrodymais.
