Šiuo metu Rapolas gyvena Austrijoje. Į Austrijos Alpes Rapolas su širdies drauge Brigita ir šunimi persikraustė praėjusią žiemą. Ten jis treniruojasi ir ruošiasi paralimpinėms žaidynėms 2026 metams.
„Prisitaikai prie to, ką duoda gyvenimas. Man puikiai sekėsi karjeroje – mokiausi, kilau, keičiau įmones. Tikrai nebūčiau pakeitęs savo kelio, jei ne nelaimingas atsitikimas. Tačiau sportas visada buvo mano aistra – visada sugebėdavau jį suderinti su darbu“, – pasakojo jis.
Vieną spalio mėnesio dieną Svencelėje Rapolas nusprendė išplaukti kaitavimo sesijai. Bandant atlikti triuką, jis nesėkmingai nusileido ant vandens ir jam lūžo koja. Po kurio laiko, toje pačioje vietoje, lygiai tokią pat traumą kaituodamas patyrė ir jo artimas draugas Taurius. Ar ši vieta prakeikta? Rapolo nuomonę apie tai sužinosite laidoje.
„Man darė 14–16 operacijų“, – teigė paralimpietis, praleidęs ligoninėje beveik metus.
Po patirtos traumos jis neteko kojos. Ir nors žiniasklaidoje ilgą laiką sklando žinia, kad sprendimą amputuoti koją priėmė jis pats, laidoje Rapolas atskleidė, jog tai – netiesa. Iš tikrųjų, anot jo, tai buvo gydytojų valia.
Siekti profesionalo karjeros įkvėpė pokalbis su draugu
Iki tol buvęs sportininku mėgėju, po šio įvykio Rapolas pasuko profesionalo kryptimi.
„Slidinėjimas man buvo ne naujiena. Porą sezonų gyvenau kalnuose – po 6 mėnesius Šveicarijoje, Italijoje. Kai netekau kojos, pasikalbėjau su draugu iš Filipinų, kuris buvo mano porininkas
tinklinio varžybose. Jis pametėjo mintį, kad paralimpinėse žaidynėse yra slidinėjimas, ir tai liko mano mintyse“, – tęsė jis.
Po šio pokalbio Rapolas pasitikrino, ar galėtų pasiekti tokį lygį. O išėjęs iš ligoninės, užsidėjo protezą, paėmė slidinėjimo lentą ir išvyko į Druskininkus. Tada sudalyvavo pirmosiose varžybose, kuriose iškovojo Europos taurę. O grįžus atgal į darbą IT įmonėje, kur vadovavo komandai, dingo motyvacija dirbti...
„Atėjo suvokimas, kad nesu visiškai sveikas – tuo metu reikėjo ieškoti, kas suteikia motyvacijos ir laimės gyventi. Mečiau darbą ir investavau visą save, jėgas ir pinigus į slidinėjimą“, – atskleidė R. Micevičius.
Gyvenimas su nuolatiniu skausmu
Tiesa, nors Rapolas nuolatos mato žydrą dangų, mėgaujasi grynu oru, gamta ir neleidžia dienų ofise, realybėje viskas nėra taip gražu.
„Gyvenu su skausmu. Beveik visada yra skausmas nuo 5 iki 10 balų. Sėdi sukandęs dantis ir ieškai įkvėpimo. Kartais noriu mesti protezą ir lentą į žemę...“ – ne tokią šviesią pusę apibūdino sportininkas.
O kodėl R. Micevičius nesirenka gerti vaistų? Tą sužinosite laidoje.
Beje, paskutiniame Pasaulio čempionate, kuriame Rapolas dalyvavo, vyras laimėjo 5 vietą! „Bet tai negarantuoja, kad ir paralimpinėse žaidynėse laimėsiu tą patį. Mano sporte yra sėkmės faktorius – turiu dar pusantrų metų sustiprinti savo įgūdžius“, – tikino jis.
Visgi, kaip atskleis Rapolas, šis sportas nėra pigus. Tad kaip jam pavyksta išgyventi Austrijoje?
„Gyvenu kemperyje. Tikėjausi, kad tai bus ekonomiškesnis variantas, bet, po metų supratau, kad už tuos pinigus galėčiau išsinuomoti vieno kambario butą ir gyventi jame“, – pripažino Rapolas.
Jam padeda tai, kad vyras turi rėmėjų, o taip pat, laimėjus čempionatą, gauna kas mėnesinę stipendiją metams. „Turiu užimti aukštas vietas, kad galėčiau toliau sportuoti“, – sakė vyras.
„Floristiniame deserte“ – įspūdžiai iš Peru
Visai neseniai laidos vedėja Kristina Rimienė apsilankė nuostabaus grožio šalyje – Peru. Ši šalis turtinga savo gamtos ir anksčiau gyvavusių civilizacijų stebuklais. Čia žmones iš viso pasaulio traukia Maču Pikču, aukščiausias pasaulyje ežeras Titikaka, spalvingos bendruomenės, gyvenančios plaukiojančiose salose, 2500 km besidriekianti vandenyno pakrantė ir daugelis kitų bent kartą gyvenime pamatyti vertų vaizdų.
Keliaudama po Titikakos apylinkes Kristina rinko gėles, iš kurių sukūrė puokštę. Jai pagelbėjo ir svetur sutiktas floristas.
Vėliau jiedu kartu ėmėsi kito projekto – saulės. Ji Peru gyventojams simbolizuoja gyvybės šaltinį, karališkąją valdžią ir netgi laikoma pagrindiniu dievu Inti. Saulę ji su vietinio floristo pagalba supynė iš nendrių, nudažytų Lietuvos vėliavos spalvomis.
Kūryba savotiškai įprasmino jos kelionę – dabar ją galės prisiminti ir pasižiūrėjusi į savo kompozicijas.
