Žurnalas „TV antena“ ir portalas „Lrytas“ kiekvienus metus baigia konkursu: žiūrovų paprašo išrinkti du simpatingiausius laidų vedėjus.
L.Gradauskienė ir R.Mackevičius į šį titulą pretendavo kartu su 190 kitų TV veidų.
R.Mackevičius: „Labai džiaugiuosi galimybe padėti žmonėms atsiskleisti“.
– Kaip reagavote į žinią, kad tapote simpatingiausiu TV laidų vedėju? – pasiteiravau R.Mackevičiaus.
– Stebuklas! Pirmą kartą gyvenime mane be raginimo kažkur išrinko! Reikės peržiūrėti savo karmą – jeigu kažkas sekasi, turėtų kas nors nepasisekti.
Labai džiaugiuosi, ačiū visiems, kuriems esu simpatingiausias. Šiuo klausimu esu kuklus žmogus, net nežinau, kaip reaguoti, kaip tą žinią priimti. Labai pakėlė nuotaiką!
– Kaip manote, ar laida, kurią vedate, padarė jums paslaugą, ar jūs savo žavesiu, simpatingumu padarėte paslaugą laidai?
– „Lietuvos balsas“ gyvuoja jau dvylika metų, keičiasi dalyviai, mokytojai, o vedėjas tas pats jau aštuonerius metus.
Niekas tiek laiko jo nelaikytų, jeigu nebūtų iš to kokios nors naudos. Matyt, yra tiek televizijos kanalo, tiek prodiuserio Gedimino Jauniaus bendra projekto vizija.
Projektas mane užaugino, o aš dabar prisidedu prie jo sklaidos. Manau, kad esame kaip saulė ir lietus, – vienas šviečia, kitas lynoja, ir žaliuoja gamta.
Neprisiimsiu laurų – tai puikus projektas, pelnęs daugybės žmonių simpatijas, aš galiu jame atsiskleisti, ir žiūrovai tikriausiai tai pastebi, jiems tai sukelia emocijų ir jie už mane balsuoja.
– Kokių savybių reikia tokios laidos vedėjui?
– Šiaip projektas sudėtingas – kasmet keičiasi mokytojai, dalyviai, žiūrovai irgi auga, kinta.
Manau, kad mane samdo kaip problemų sprendėją, – jei bus Rolandas, su visais dalyviais, mokytojais bus sutarta, viskas sujungta į vieną vakaro šou, kuriame žmonės sekmadienio vakarą jausis kaip šventėje.
Aš tinku tam šou. Nesu pernelyg didelis humoristas, nors pajuokauti mėgstu, nesu pernelyg dramatiškas ar gilus, bet galiu įžvelgti ir jautrią dalyvių sielą, ir pamatyti, pajusti, ko tam tikru momentu reikia studijoje susirinkusiems žiūrovams, kad jie neužsnūstų, kad jiems nebūtų nuobodu ir kad vyktų veiksmas scenoje.
Visa tai sujungti – dirigento darbas. Matyt, sekasi tai padaryti ir stengiuosi nieko nenuvilti.
– Kitas projektas, už kurį jus vertino žiūrovai, – pokalbių laida „Nepatogūs klausimai“. Kas lemia jos populiarumą?
– Tai mano autorinis darbas, laidą vedu penkerius metus. Žiūrovams, ko gero, tai yra savaitės pradžios lengva tradicija.
Esu girdėjęs gražių atsiliepimų – žmonės prisipažįsta, kad prieš mano interviu jie būna kur kas prastesnės nuomonės apie pašnekovą negu po interviu.
Labai džiaugiuosi galimybe atskleisti žmones man įdomiu kampu, kuris pasidaro įdomus ir žiūrovams. Tikriausiai čia ir yra kertinė laidos paslaptis.
– Kaip kilo toks sumanymas? Gal norėjote nepatogiais klausimais sumauti arba, kaip jaunimas sako, išdurti savo pašnekovus?
– Viskas prasidėjo nuo to, kad su kolega Jonu, būdami „Radistai“ (Jonas Nainys ir R.Mackevičius – elektroninės muzikos kūrėjų duetas „Radistai“, veiklą pradėjęs 2010 m., kūręs muziką, vedęs radijo, TV laidas, rengęs festivalius, pasirodymus, šou. – Red.), rengdavome pasirodymus arenose, į kuriuos kviesdavome koncertuoti grupes, dar tik pradedančias kelionę Lietuvos muzikos padangėje.
Mums norėjosi, kad žmonės daugiau apie jas sužinotų, bet tuo metu nebuvo jokio gero pokalbių šou. Aš jau buvau matęs tokio pobūdžio užsienio laidų, pavyzdžiui, „The Graham Norton Show“, ir pasiūliau Jonui patiems padaryti ką nors panašaus, įdėti į „YouTube“, „Facebook“, „Instagram“, kur visi pamatys.
Padarėme porą interviu, jie sulaukė daugybės peržiūrų, gavome labai gerą atgalinį ryšį ir pratęsėme šią veiklą.
Iš pradžių dirbome kartu, vėliau mūsų keliai išsiskyrė – Jonas nuėjo į muziką, aš labiau į televiziją, bet laida iki šiol gyvuoja. Jos principas toks: kviečiu garsius žmones, kurie man įdomūs, tam tikra prasme įkvepiantys, net keistoki, – juk kas yra normalu, tas nuobodu – ir, prisidengdamas žiūrovų klausimais, galiu pagvildenti įdomias, keblias, intriguojančias temas, pateikti vieną kitą klausimą, kurį per įprastą pokalbį gal ir būtų nelengva pateikti.
– Ar jūs pats visada atsakytumėte į tokius pat nepatogius klausimus, kokius pateikiate pašnekovams?
– Klausdamas mintyse visada pats sau į klausimą atsakau.
Kadangi tai dariau jau daugybę kartų, supratau, kad nebeliko pasaulyje tokių klausimų, kurių bijočiau, į kuriuos neatsakyčiau ar nesugebėčiau į juos atsakyti taip, kaip man to reikia.
– Ar būtų klausimas, kurį ištarti nesiverstų liežuvis?
– Iš pradžių buvo sunku. Na, sunku paklausti supergaliūno Žydrūno Savicko, kodėl jis į „Instagram“ įdėjo savo nuotrauką, kurioje užfiksuotas nuogu peniu.
Dabar, atsukus kasetę atgal, viskas atrodo paprasta: paklausei, ir viskas. Atsakė, ir tiek.
– Ar per penkerius laidos gyvavimo metus buvo tokių pašnekovų, kurie itin pribloškė, nustebino, privertė pažvelgti į juos kitomis akimis?
– Būna taip, kad pažįsti žmogų tik iš interneto, instagramo ar dainų. Manai, kad jis ateis ir smagiai pasišnekėsite, pasijuoksite.
Bet žmogus ateina ir pradeda pasakoti apie savo depresiją, norą nusižudyti, alkoholizmo liūną, šeimos praradimą, ir pokalbis linksta visai kita linkme, negu buvai nusiteikęs. Tenka greitai persiorientuoti ir prisitaikyti, kad pašnekovas jaustųsi patogiai.
– Jūs iš profesijos esate teisininkas, turite net du teisės bakalauro diplomus. Lietuvoje virsmas iš teisės į pramogų pasaulį nėra naujiena – pakanka prisiminti Arūną Valinską. O kaip įvyko jūsų metamorfozė?
– Viskas prasidėjo nuo to, jog mama norėjo, kad gyvenime kuo nors tapčiau. Kadangi pati yra teisininkė, pasakė, jog ir aš turiu tapti teisininku, kad nebadaučiau.
Vykdžiau jos sugalvotą didįjį planą, bet nuo pat vaikystės mokytojai vis kviesdavo mane vesti įvairių renginių, vaidinti spektakliuose. Į sceną niekada nesiveržiau, bet ji vis kažkaip atsirasdavo ir aš jai niekada nesakydavau „ne“.
Baigiant mokyklą man atsirado galimybė patekti į vieną pokalbių laidą, kurioje, panašu, pasirodžiau netgi geriau negu vedėjai, nes jie buvo kažkokie sutrikę, o aš laisvas, atsipūtęs – kokie rūpesčiai gali kamuoti svečią?
Laidą pamatė TV1 kanalo vadovė ir pasiteiravo, ar nenorėčiau dirbti televizijoje. Aš, žinoma, norėjau.
Tada paklausė, kiek norėčiau pinigų. Apstulbau: jūs man dar mokėsite, kad ateisiu pasilinksminti?
Taip nuo tada, nuo laidos „Dušas“, prasidėjo mano kelionė. Ir nuo tada neturėjau atostogų!
– Ar dabar jau galite save pavadinti pramogų pasaulio rykliu?
– Aš ne pramogų pasaulio ryklys, o delfinas – tas, kuris linksmas, šokinėja, o ne atakuoja ir ėda mažas žuveles. Negaliu būti ryklys, nes neturiu aštrių dantų.
– Ko Naujųjų metų proga palinkėtumėte TV žiūrovams, skaitytojams, savo gerbėjams ir nekentėjams, apskritai visiems Lietuvos žmonėms?
– Visiems geriems, nuostabiems Lietuvos žmonėms, nes visi širdyje esame geri, norėčiau palinkėti psichologinės ir fizinės sveikatos, daug svajoti – drąsiai ir atsargiai, nes svajonės tikrai pildosi. Tegul didėja atlyginimai, mažėja mokesčiai, gyvenkime ilgai, laimingai ir taikiai.
