Kiek pažįstate tokių žmonių, kaip ji, kurie apie savo veiklą kalba taip užsidegę ir atvirai, nebijodami nei vertinimų, nei komentarų? Ieva dažnai laužo visus stereotipus, kuriuos esame susikūrę galvodami apie klasikinės muzikos atlikėjus.
Ji gali groti net upėje, stebinti savo ryškumu ir ekspresija, akį traukiančia išvaizda ir nesukti galvos, kad gal tai nerimta. Prie fortepijono ji jau 28-erius metus, tad puikiai žino, ką reiškia disciplina, juodas darbas ir net muštras, tad manęs tokios pastabos jos nežeidžia. „Mano suolo draugė sakydavo, kad jos fortepijono mokytoja su liniuote jai tranko per pirštus arba uždaro dangtį grojant, tai primena vadinamąjį „rusų pianizmą“.
Tai, ką mes Lietuvoje turėjome 90-aisiais, buvo tokia užkietėjusi „rusų pianizmo“ mokykla, jūs neįsivaizduojat kiek aš to vaikystėje patyriau. Buvo galimybė, kad tai man sulaužys stuburą ir aš nenorėsiu nieko girdėti apie jokį fortepijoną, buvo momentų, kai norėjau viską mesti, bet, jeigu atsilaikai, yra šansas, kad tau pasiseks“.
Pasikalbėti su Ieva apie tai, kaip ji po ne vienerių metų studijų ir net 11 metų gyvenimo užsienyje atrado save ir pajuto publikos pripažinimą, „Nuo... Iki...“ susitiko ne Vilniuje, o Vienoje. Į Lietuvą Ieva grįžo gyventi vos prieš keletą metų, tad ko gero net geriau pažįsta kasdienybę svetur. Beje, jei ne fortepijonas, nežinia, ar būtų sutikusi savo būsimą vyrą ir grįžusi į Lietuvą. Gal grodama ji užbūrė savo vyrą Marijoną, kuris, kartą koncerte išgirdęs Ievą vis dar nenustoja eiti į jos pasirodymus?
Kaip jai pavyko suderinti pianistės karjerą ir šeimą? „Norėčiau kad kas nors nufilmuotų mano dieną Lietuvoje, – šypteli Ieva, – kai vienoje rankoje laikau dukrą, o kitoje koncertinę suknelę ir plaukų tiesintuvą“. Kaip gyvenant tokiu beprotišku tempu suplanuoti vaiko gimimą?
„Niekaip, – juokiasi ji, – nes muzikantui, kaip ir sportininkui, treniruotis reikia nuolat. Kai atgroji šešias valandas ir matai, kad kinas ar korėjietis laukia eilėje, kad patys grotų aštuonias, svarstai, ar tau eiti namo. Juk kol miegosi, kažkas gros ir tave aplenks. Konkurencija šiame pasaulyje žiauri“.
Dukrelė gimė per pandemiją, tačiau gegužės mėnesį griežtas karantinas buvo atšauktas, atsirado galimybių pasai ir Ieva sužinojo, kad po gimdymo praėjus vos savaitei, jos iš anksto suplanuotas koncertas nebus atšauktas.
„Man medikai pasakė – keturiolika dienų po gimdymo išvis negalima sėdėti, o kas yra grojimas fortepijonu – tai pusantros valandos sėdėjimas ant kėdės, esi kaip prikalta. Aš neatšaukiau to koncerto, visa šlapia buvau scenoje. Labai sunku, o dar hormonai, man dangus su žeme maišėsi“.
Kodėl iškart po dukrelės gimimo Ieva nusprendė savęs negailėti, ką jie susitarė su vyru ir kodėl ji tvirtina, kad, jei žinotume kaip mūsų psichologinę būseną ir sugebėjimus keičia
muzika, tikrai imtume į rankas kokį nors instrumentą. Įtraukiantis pokalbis – šį pirmadienio vakarą laidoje „Nuo... Iki...“ 20 val. per LNK.
