Išskirtiniame interviu, bendraudamas su „Go3“ atstovu Žilvaru Zinkevičiumi, scenarijaus autorius, režisierius ir operatorius Raimundas Kižys sutiko pasidalinti apie žmogiškumo paieškas nematomoje Lietuvos pusėje. Kaip sekėsi vienam lankytis pavojingiausiose vietose ir išvengti nemalonumų, kaip kūrė istorijas apie žmones, kurių veikėjų visuomenė baidosi ir laiko svetimais:
– Kaip Jums kilo idėja kurti turinį apie soc. atskirtį?
– Mano karjera prasidėjo reklamoje. Prieš kokius tris metus išėjau iš darbo ir pradėjau ieškoti ką gyvenime prasmingo veikti. Supratau, kad be filmavimų būti negaliu. Supratau, kad man įdomiau kurti kitokį turinį, o ne „jogurtui reklamas daryti“ (juokiasi). Nuo seno traukė įvairių priklausomybių, benamystės temos. Pradžia turbūt buvo kaip daugeliui, negražus tas žodis „egzotika“, bet tai ko nematome, kažkas uždrausto, pavojingo.
– Viskas prasidėjo nuo kažko?
– Ieškojau ką prasmingo veikti gyvenime ir pradėjau ieškoti pažinčių, kontaktų bei bendrauti su užribio žmonėmis. Pirmiausia ėjau į tuos rajonus ir vietas, kur žmonės su sunkumais būna, pvz. Stotis, labdaros valgyklos. Pradėjau bendrauti su tikslu nufilmuoti ir taip įsibėgėjo viskas. Pažinau daug žmonių, kurie pateko į užribį – neteko darbo, namų, prasidėjo priklausomybės. Pradėjus su jais kalbėtis, paaiškėjo, kad visi šie žmonės yra tokie patys kaip mes, jų gyvenimai įprasti, tik aplinkybės susidėliojo kitaip. Tai mane užkabino ir pradėjau filmuoti.
– Kokia kilmė pavadinimo „Ribos“?
– Ribų pavadinimas kilo iš atsakymų paieškos į klausimą – kur yra riba tarp „normalaus“
visuomenės dalyvio ir tarp tų žmonių, kuriuos mes nurašome į užribį. Kada įvyksta socialinė atskirtis, ką reikia padaryti ir kas turi nutikti, kad joje atsirastum? Kas nusprendžia – tu užribyje, atskirtyje, ar dar ne?
– Su labai daug pašnekovų bendravote, pagal kokius kriterijus atsirinkote ką rodysite „Ribose“?
– Per tiek laiko kol aš tą darau, tai atsirado savotiška „uoslė“ žmonių/personažų atrankoje. Aš ieškojau socialinės atskirties žmonių ir kas galėtų tai atspindėti Lietuvoje – benamystės, įvairios priklausomybės, psichologiniai sutrikimai. Ieškojau tų aplinkų, kur visa tai vyksta. Tose aplinkose ieškojau personažų, veikėjų, kuriuos galėčiau nufilmuoti. Viskas vyko labai chaotiškai ir greitai. Viską, kas tik šaudavo į galvą, užsirašydavau ant balto lapo ir belsdavausi – į nakvynės namus, „žemo slenksčio“ kabinetus, apleistus pastatus, palapines atokiose miesto vietose.
– Kiek užtruko pasiruošimas soc. dokumentikos filmavimui?
– „Ribos“ pradėtos filmuoti šių metų pradžioje. Ilgas įdirbis, sukinėjimasis, klausinėjimas. Pagrindinis iššūkis buvo surasti žmonių, kurie būtų susidūrę su soc. atskirtimi ir nesibaidytų vaizdo kamerų.
-Ar filmavote viską vienas? Jus galima vadinti ir scenarijaus autoriumi, ir režisieriumi, ir operatoriumi?
– Ir prodiuseriu (juokiasi). Iš tiesų, kai aš esu vienas, man lengviau bendraujasi su žmogumi, ir nebūtinai, kad užribis ar ne užribis, nuoširdesnis pokalbis tiesiog būna. Kiekviena dalis, tai kaip savarankiški kūriniai, su atskira istorija, su savo priešistore. Prieš filmavimą man reikėdavo susitikti kartą, antrą, ar net dešimt kartų, o su kai kuriais personažais bendrauju ir toliau. Susitikdavome tiek kartų, kad suprastų pašnekovai kodėl aš tai darau ir tik tada filmavimo etapas prasidėdavo. Galiu pasakyti, kad filmavimas buvo pati lengviausia proceso dalis.
– Kaip saugumo klausimas, nes būdavote pavojingiausiose vietose?
– Fiziškai sužalotu nepatapau, to pavyko išvengti. Žmonės esantys priklausomybėse ar neturintys namų, bendraudami su manimi priprasdavo, bet einant kartu su jais patekdavome į jų aplinką, kur visiškai nereikia kažkokio Raimundo su kamera. Aš esu „gerietis“ ir turbūt padėjo, kad aukštas esu, tad agresyviausi privengdavo manęs.
– Tikrai turėjo nutikti ir pavojingų situacijų?
– Visagine filmavau du nuo narkotikų priklausomus asmenis, kuriems virš septyniasdešimt metų. Jie stipriuosius narkotikus vartoja jau labai daug metų ir niekas negali paaiškinti kaip iki šiol jie dar gyvi yra. Su jais praleidau kelias dienas ir buvo momentas, kai parduotuvėje sutikome galimai su narkotikų prekyba susijusį asmenį ir jis, pamatęs mane su kamera labai supyko, ten buvo labai pavojinga.
Man padėjo toje situacijoje tik tai, kad buvau viešoje vietoje, parduotuvėje. Dabar pagalvoju, kad buvo ir daugiau dviprasmiškų situacijų, kai eidavau vienas su istorijų veikėjais į apleistus pastatus ir ten sutikdavome netikėtų svečių.
– Kaip nepabūgdavote tokiose situacijose ir viską metęs nepabėgdavote?
– Aš sau primindavau tokį posakį, savotišką taisyklę, kad „su meile, o ne su baime reikia eiti“. Jeigu nieko neslepi, neturi kažkokių kėslų, nebandai kažko, apgauti, tai nieko blogo ir nenutiks. Jeigu neini duoti į „snukį“, tai ir negausi į „snukį“, o jeigu eini su intencija duoti į „snukį“, tai ir gausi pats...
– Ar nebandė kas nors apiplėšti? Kaip per filmus, prie kaklo prikišę peilį?
Tai vienas iš stereotipų. Tie žmonės, kurie yra užribyje yra tokie patys žmonės kaip jūs arba aš. Ar jūs einant į darbą baiminatės, kad jus užpuls kažkas su peiliu ofise ir atims daiktus? Tie žmonės, kai tave pažįsta ir žino, kad esu Raimundas, kuris filmuoja ir kokiu tikslu nekelia grėsmės. Soc. atskirtyje esantys žmonės nesielgdavo agresyviai mano atžvilgiu.
– Kaip pavykdavo nuo viso to atsiriboti?
– Nepavykdavo. Nieko gero negaliu pasakyti. Nėra, kad eidavau ir žiūrėdavau į mišką ar tekančią upę ir pasijausdavau geriau. Ne, nepavykdavo, tai visiška „šikna“. Labai daug skausmo yra, vienatvės, liūdesio. Ir labai daug beprasmybės bei absurdo.
– Pats nepasitrauksite į užribį su tokiomis mintimis?
– Tikrai ne. Aš tą nuolat matau, tad tikrai nenoriu ten atsidurti. Yra žmonių, kurie ten ir savo noru yra, bet kai pamatai užribį ne kaip „egzotiką“, „zoologijos sodą“, o kaip yra iš tikrųjų, tai minčių ten atsidurti nekyla. Bet ir neužmirštu, kad ten pakliūti galimybė visada yra – niekas nežino, kaip jį paveiks viena ar kita sudėtinga gyvenimo situacija. Tad išlieku budrus, tą patariu ir kitiems.
– Kodėl žiūrovams reikėtų, jeigu galima taip pasakyti, pamatyti šią dokumentiką?
– Manau, kad galima drąsiai vartoti žodį „reikėtų“ pažiūrėti. „Ribos“ yra vienintelė tokio tipo laida, kuri yra apie socialinę atskirtį ir ją pateikia taip, kad būtų įdomu žmonėms, kuriems soc. atskirtis visiškai nėra aktuali. Tokio formato nėra Lietuvoje, nelabai ir užsienyje yra. Tai tarsi dešimt trumpų dokumentinių filmų, atskirų istorijų. Rodoma taip kaip yra, nėra bandoma kelti gailestį ar šleikštulį. Nėra nei pagražinta tikrovė, nei pajuodinta.
