Išskirtinis, malūnininko Jono Genio vėjo malūnas stovėjo Kantvainių kaime šalia Agluonėnų.
Kantvainiai – kaimas, kurio pavadinimas kildinamas iš asmenvardžio. Manoma, kad šiame kaime XVII amžiuje gyveno filosofo, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Imanuelio Kanto prosenelis Richardas Kantas, kuris čia turėjo užeigą, pavadinimu „Verdenė“.
Jis savo pavardę iš Kantvainio sutrumpino ir pasivadino Kantu. Vėliau iš Kantvainių Richardas Kantas išsikėlė.
Daugiau nei prieš šimtą metų plačiais sparnų mostais pravažiuojančius sveikinęs Jono Genio vėjo malūnas ilgainiui tapo legenda, viliojančia ir šių dienų smalsius lankytojus.
Apie šio vėjo milžino unikalumą, „tremties“ istoriją, apie jo šeimininkų malūnininkų bei vietos gyventojų likimus pasakojama Gargždų krašto muziejaus filiale šalia Agluonėnų etnografinės sodybos.
„Vėjo malūno savininkas buvo Jonas Genys. Jo istorija ypatinga tiek šiam kraštui, tiek tyrinėjant malūnų arba technikos istoriją“, – laidoje „Lietuvos muziejai“ pasakos Gargždų krašto muziejaus vadovė Sigita Bučnytė.
Malūnas buvo pastatytas XX amžiaus pradžioje Agluonėnų ūkininko lietuvininko Jono Genio. Jo malūnas buvo paskutinis išlikęs tose apylinkėse, nors anksčiau Klaipėdos apylinkėse tokių malūnų buvo gausu.
Malūnininko profesija kaimo bendruomenėje buvo viena iš labiausiai gerbiamų. Apylinkių gyventojus malūnininkai aprūpindavo pašaru gyvuliams, miltais bei kruopomis maistui, pjauta mediena ūkiniams poreikiams.
Malūnų ir malūnininkų skaičių teritorijoje lėmė aplink gyvenančios bendruomenės dydis ir jos poreikiai. Jono Genio malūnas buvo unikalus savo techniniu sprendimu, tai vienintelis Lietuvoje žinomas tokio tipo malūnas.
„Jonas buvo kilęs iš malūnininkų šeimos, kilo kalbos, kad jis Peterburge mokėsi malūnu konstrukcijos, dėl to malūnas toks modernus“, – pasakojo Agluonėnų etnografinės sodybos filialo vadovė Giedrė Rudaitytė.
Kuo šioje istorijoje svarbi rašytoja Ieva Simonaitytė? Sužinosite laidoje „Lietuvos muziejai“.
Tolimesnis malūno likimas
Galiausiai nebeveikiantį Jono Genio malūną nuspręsta perkelti į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Planuota, kad jis papildys muziejaus lauko ekspoziciją. Deja, vėjinis malūnas taip ir nebuvo pastatytas, todėl 2001 metais agluonėniškiai jį nusprendė susigrąžinti.
Šiandien, malūno savininko šeimos istorija ir malūno išskirtinumas pristatomas muziejaus edukacijose, renginiuose bei parodose. Agluonėnų etnografinės sodybos prieigos per kelerius metus pasikeitė neatpažįstamai. Sodybą apsupo net trys nauji statiniai, kuriuose įkurdinta unikalaus malūno ekspozicija su kuria gali susipažinti kiekvienas čia atvykęs.
Muziejus siūlo daugybę edukacijų, kurių metų lankytojai gali iš arčiau ir išsamiau susipažinti su to meto kultūra, malūno išskirtinumu. Čia kepama duona, vedamos vietos ekskursijos. Gargždų krašto muziejus aktyviai bendradarbiauja ir su kitomis bendruomenėmis bei muziejais.
Muziejuje taip pat vedamos ir lėlių teatro edukacijos, kuriose vaikai kviečiami vaidinti patys. O jau daugiau nei 40 metų šioje sodyboje rengiami Agluonėnų klojimo teatro spektakliai.
Visa istorija – laidoje „Lietuvos muziejai“ šeštadienį, 16:30 val. per „Lietuvos ryto televiziją“.
