Visų pirma, laidoje bus pasakojama, kad Kauno rajone gyvenęs ir garsiąją „Obelynę“ įkūręs gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas mėgdavo užantyje nešiotis gyvą žaltį.
Kartais jis jį išsitraukdavo universitete, kartais gatvėje – ne tik nustebindamas, bet ir pagąsdindamas kolegas. Mielas pokštas kartais virsdavo stipriu studentų arba kolegų išgąsčiu.
Kauno rajono muziejus 2013 metais sujungė penkis Kauno rajone esančius muziejus: Babtų kraštotyros muziejų, Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejų, Raudondvario pilies muziejų, Gamtininko Tado Ivanausko sodybą „Obelynė“ bei Liekių sodybą, kurioje įrengtas tradicinis amatų centras su daugybe įvairios žemės ūkio, buitinės bei automobilinės technikos.
Laidoje „Lietuvos muziejai“ pakviesime aplankyti tris šio muziejaus dalis ir savo kelionę pradėsime nuo Raudondvario rūmų, kuriuose eksponuojama Juozo Naujalio ekspozicija bei Benedikto Henriko Tiškevičiaus išlikusių fotografijų paroda.
„Jis laikomas būtent reportažinės fotografijos pradininku Lietuvoje“, – sakys Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas.
Benediktas Tiškevičius tikėjosi, kad anūkas taps geru vargonininku Raudondvario bažnyčioje, bet Juozas Naujalis Varšuvoje įsimylėjo lenkaitę Moniką Kryt, susižadėjo, o po savo tėvo mirties ją vedė ir parsivežė į Lietuvą.
Raudondvaris buvo viena mėgstamiausių ir prabangiausių Benedikto Tiškevičius rezidencijų. Čia keliavo geriausi baldai, meno kūriniai, gėlės ir net egzotiniai gyvūnai. Šiame dvare yra saugomos išlikę grafo darytos nuotraukos.
Šiais metais grafo darbais susidomėjo Prancūzijos Niepso fotografijos muziejus, kuriame buvo surengta grafo Tiškevičiaus fotografijų paroda.
Šis muziejus gyvas, atsinaujinantis, rengiantis ir kilnojamas parodas. Šiuo metu eksponuojama XIX amžiuje kūrusio menininko Francisko Gojos vienas garsiausių darbų rinkinių „Karo negandos“, kurį sudaro net 80 grafikos darbų, o vos prieš pusvalandį į Raudondvario muziejų atvyko ypatinga Luigi Pampalonio skulptūrų paroda iš Biržų „Sielos“ muziejaus, kuri džiugins ilgiau nei mėnesį.
Kauno rajono muziejuje nuolatos vyksta įvairios edukacijos, susijusios su grafų Tiškevičių kultūriniu palikimu, viena įdomesnių – piešimas šviesa.
Vėliau nukeliausime į dar vieną obuoliais kvepiantį Kauno rajono muziejaus padalinį, kuriame daugelis net nėra buvę – tai gamtininko Tado Ivanausko sukurta sodyba „Obelynė“.
Klajodamas po Kauno apylinkes, gamtininkas Tadas Ivanauskas užkopė ant kalvelės, šalia kurios tekėjo upelis Obelynė.
Tadas Ivanauskas ne tik kūrė ir puoselėjo savo sodą, bet ir augino bei pardavinėjo įvairiausius sodinukus Kauno rajono naujakuriams.
Šiuo metu „Obelynėje“ galima susipažinti su daugeliu Tado Ivanausko išvestų obelų, kriaušių veislių bei su jo šimtamete augalų kolekcija, kuri stebina net šių dienų sodininkus. Tai ir didžioji tuja, ir kanadinė cuga, ir dviskiautis ginkmedis.
Kai jau sodas buvo pasodintas – gamtininkas pasistatė namus ir sau.
Dvarelis puikiai išsilaikęs, iki šių dienų išlikę polichrominiai ornamentai, kurie buvo būdingi tarpukario Kauno dekoravimo stiliui.
Stebina puiki išlikusi durų ir langų furnitūra, baldai, bufetėlis su porceliano indais, bei Honoratai dovanų pirktas pianinas.
Dalykinius reikalus Ivanauskas aptardavo savo darbo kambaryje, kuriame visos detalės autentiškos, net profesoriaus akiniai guli toje pačioje vazelėje, kur gulėję. Sieną puošia fotografija, kuri pasakoja jau legenda tapusią istoriją.
Tado ir Honoratos Ivanauskų valgomojo stalas šiandien padengtas tais indais, iš kurių šeima valgydavo pati ir per didžiąsias šventes vaišindavo savo svečius. Japoniškas servizas mena ne tik tuo metu vyravusias madas, bet jau išnykti spėjusius stalo atributus.
Be to, šiuose namuose lankydavosi visa Kauno inteligentija, kūrusi tarpukario Lietuvą. O tuo metu jų draugystę su žymiu dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi liudija dvarelio sienas puošiantis tapybos darbas „Šilagėlės“.
Yra šiame dvarelyje buvę ir nekviestų svečių, kurie ne juokais išgąsdino Honoratą.
Tado Ivanausko ūkyje buvo gausu ne tik augalų, bet ir paukščių. Iki šių dienų išlikusi itin originali paukštidė.
Šiandien mažieji lankytojai taip pat gali pasigrožėti paukščiais. Čia auginamos perlinės vištos, dar vadinamos patarškomis, ir fazanai.
Antroje laidos dalyje keliausime į Vilkiją susipažinsime su Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejumi, kuris yra ne ką mažiau įdomus ir unikalus.
Lietuvių tautosakininkas ir etnografas Antanas Juška paliko itin gausų darbų archyvą – surinkta daugiau nei 70 000 senųjų lietuviškų žodžių žodyną, 7 000 dainų dainyną, apie 2 000 melodijų rinkinį.
Muziejus pilnas įvairiausių rakandų, prietaisų, apie kuriuos nieko nebežinome.
Didelių Vidos Sniečkuvienės pastangų dėka, 2023 metų Gruodžio 5 d. Botsvanoje buvo priimtas sprendimas įtraukti šiaudinių sodų tradiciją į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
O šiais metais Vida sulaukė dar vieno apdovanojimo – jai buvo įteiktas Lietuvos tautodailės apdovanojimas „Aukso vainikas“.
