Vieno ryškiausių Lietuvos aktorių kelias į sceną prasidėjo gana netikėtai. Vaikystėje jis niekada nelankė teatro būrelių ir nesvajojo apie aktorystę. Savo karjerą teatre jis pradėjo atsitiktinai – palydėjęs draugą į aktorinio meistriškumo egzaminą, netrukus pats tapo jo dalimi, nors iš pradžių planavo stoti į lietuvių kalbos ir literatūros studijas.
Po pirmo aktorinio kurso Vytautas, kad nereikėtų eiti į sovietų armiją, pateko į psichiatrijos ligoninę. „Gulėjau durnyne. Pusę metų durnyne. Matot, labai pavojinga profesija. Gavau diagnozę 7B – psichopatija be kompensacijos. Lengviausias straipsnis, dėl kurio neima į armiją. Nesi labai pavojingas, kol ginklo į rankas neduoda“, – apie tai, kaip išvengė armijos, LNK laidoje „Šeškinės 20“ šį trečiadienio vakarą su šypsena veide pasakojo aktorius.
Vytautas laidoje prisiminė ir savo 13 metų gyvenimą Švedijoje. Po ilgų metų, praleistų svetur, grįžti į Lietuvą jam patarė ekstrasensė. „Tai buvo per daug sunkus sprendimas. Atrodė, kad tas sprendimas kardinalus, gyvenimą keičiantis. Susidėjo labai daug aplinkybių, bet mano visas gyvenimas – atsitiktinumas.“ Grįžus jam buvo sunku, nes visos vietos buvo užimtos. „Tada, kaip amžinas studentas, įstojau į režisūros magistrantūrą“, – kalbėjo aktorius.
Galiausiai visi aktoriaus pasirinkimai atvedė iki „Lošėjo“ filmo pasiūlymo, po kurio aktoriaus karjera įgavo pagreitį. „Tarytum atidarė galimybes. Mane pamatė“, – prisiminimais dalijosi V. Kaniušonis.
Daug dar niekam negirdėtų faktų ir istorijų iš aktoriaus V. Kaniušonio gyvenimo – jau šį trečiadienio vakarą, laidoje „Šeškinės 20“.
