– Mažai kas tave pažįsta, kaip prisistatytum?
– Gimiau Vilniuje, nors užaugau tokiame miestelyje Nemėžis. Kuo jis yra ypatingas? Tai yra labai daugiatautė aplinka, mūsų name gyveno daug skirtingų tautybių žmonių. Lankiau lenkų mokyklą, aš visada juokauju, kad lietuvių kalbos pradėjau mokytis šešiolikos metų, paskatintas mokytojos, kuri dėstė mums lietuvių mokykloje. Kai mirė Justinas Marcinkevičius, mokytoja buvo tokia liūdna, kad mane labai paveikė.
Pradėjau labai dėmesingai klausytis mokytojos ir nuoširdžiai mokytis. Studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, įstojau į režisieriaus Oskaro Koršunovo kursą. Per visus tuos metus užsikabinau už improvizacijos, toliau mokiausi pas Andrių Žebrauską. 2022 m. susituokiau su savo žmona Justina, mums gimė sūnus Adomas – tai mano žmonės, žaibolaidžiai, kurie leidžia atitrūkti nuo karjeros, minčių, darbų, kilimų ir kritimų. Ir jei viskas bus gerai, o aš tikiuosi, kad bus gerai, šeima augs, gausės.
– Kas lėmė, kad pasukai aktoriniu keliu?
– Būdamas šešiolikos, kaip ir dauguma, vaikščiojau į teatrą. Ten aktorius V. Novopolskis vaidino labai jauną vaikiną, vėliau sužinojau, kad tas aktorius daug vyresnis, mane tai nustebino, kaip galima šitaip apgauti. Pradėjau domėtis, tada mano suolo draugė parekomendavo mane į vieną teatro būrelį, man labai patiko. Lankiau mažojo teatro būrelį ir įsisukau. Man dėstytoja pasakė: „Jei nori – pabandyk“. Buvo galimybė studijuoti Lenkijoje, buvo ir tokių svarstymų. Bet Oskaro Koršunovo vardas ir pavardė labai sudomino. Tas smalsumas mane ir atvedė į aktorinį ir nepaleidžia iki dabar. Kaip galima dar labiau paveikti žiūrovą? Dabar per improvizaciją, visų pasirodymų metų, renginių metų, laidos vedimo metu, dar labiau įtraukti tą žiūrovą – mane tai domina.
– Kaip atrodo tavo diena?
– Mano diena atrodo labai įvairiai, bet gal dėl dvimečio vaiko dabar diena yra panaši: ji prasideda anksti, vaikas yra vedamas į darželį, šuo vedamas pasivaikščioti, tada valgomi pusryčiai ir, jei laikas leidžia, tuo dar pasportuoju (baseinas arba lengvas bėgimas). Tada eina pirmieji darbai: arba laidos vedimas, arba gastrolės su teatru, arba pasiruošimai improvizacijos vakarui. Mes esam laimingi, kai mums išeina papietauti visiems kartu: tiek man, tiek vaikui, tiek žmonai. Vakare – pats darbymetis: arba renginys, arba spektaklis, arba filmavimai. O jei laisvadienis, stengiamės atitrūkti, išvažiuoti į gamtą. Su šeima naudojamės Neries regioninio parko grožybėmis, važiuojame į mažesnius miestelius šalia Vilniaus: Ukmergę, Kernavę, Šalčininkus. Labai mėgstame Klaipėdą, jei turime laisvų dienų, visad stengiamės ten nuvykti.
– O kaip atrodytų tavo svajonių diena?
– Svajonių dienas gyvenu vasarą, kai didelę dienos dalį praleidžiu gamtoje, arba dirbu namų ruošos, ūkinius darbus, kadangi tenka pabūti ir kaime ir Klaipėdoje. Tiesiog būni lauke važiuoji, tyrinėji, valgai, eini, naujas vietas pamatai. Vakare su šeima pavalgai naminio maisto, pažiūri vakaro žinias ir eini anksti miegoti, kad atsikeltum vėl anksti ryte. Tai ir yra svajonė.
– Koks tavo svajonių vaidmuo?
– Akademijos laikais, labai romantiškai skambėdavo Hamletas, Romeo ir t.t..., bet laikui bėgant supratau, kad nėra svajonių vaidmens. Man kiekvienas vaidmuo yra geras. Gyvenant Lietuvoje, mažoje rinkoje su dideliu aktorių kiekiu, tikrai ne kiekvienas gauna galimybę pavaidinti baigę LMTA, tai man kiekvienas vaidmuo yra svajonių. Aš mėgstu kurti vaidmenis, išeiti ir dirbti žiūrovams. Gal dėl to man ir patinka improvizacija, kai per vieną vakarą galiu sukurti ne vieną personažą.
– Ko labiausiai nemėgsti gyvenime?
– Man labiausiai nepatinka pasipūtę žmonės. Stengiuosi vengti ir tiesiog tokių atsikratyti, nes aš manau, kad tai yra labai toks blogas bruožas, atėjęs iš to, kad žmonės kažkada kažko neturėjo ir dabar bando parodyti, kad turi. Man labai patinka toks paprastesnis požiūris į aplinką, į gyvenimą ir, pavyzdžiui, tiek kiek yra duota, tiek ir gana, ir su tuo viskas yra gerai.
– Kokios veiklos šiuo metu tavo gyvenime?
– Vaidinu teatre, vedu renginius, vedu laidą, dirbu Riešės gimnazijoje teatro būrelio mokytoju, vedu edukacijas. Šiuo metu man labai patinka vesti naują LNK laidą „Kas čia?“, nes tai man naujas dalykas ir labai malonu būti mokymosi procese. Tai tas man labai patinka, kad turiu namų darbus daryti, kažkokias paieškas. Plius neteko niekada dirbti lietuviškoje televizijoje, tai tas yra smagu, bet ne ką mažiau man patinka dirbti su edukacijomis, šviesti žmones. Gal todėl atsirado poreikis kurti soc. medijoje visokiausius trumpus filmukus su edukacija, su paaiškinimais dalykų, kurie galbūt aktoriams atrodo labai aiškūs, o su aktoriniu nieko bendro neturintiems žmonėms – ne. Ir, aišku, man patinka dirbti su jaunimu, nes jeigu kažkas skundžiasi ir galvoja, kad jaunimas yra blogas, tai kviečiu padirbėti su jais ir pamatysite, kokie šie žmonės yra kūrybiški.
– Kaip atrodo tavo laisvalaikis?
– Tai visas mano laisvalaikis yra 90% tai yra mano šeima, laiko praleidimas su šeima, važiavimas kur nors su jais. Jeigu turime daugiau laisvų dienų, tai į kokį nors kitą miestą nuvykstame arba pas žmoną į tėviškę. Jeigu namų sąlygom laisvalaikis, tai stengiuosi bent kažkiek palaikyti fizinę formą, paskaityti knygų, pažaisti su vaiku. Man patinka susigalvoti naujų veiklų. Ornitologija buvau susidomėjęs ir vis dar domiuosi paukščiais.
– Ką gyvenime norėtum išbandyti, ko dar nesi bandęs?
– Kaip vedėjas, aš visada norėčiau išbandyti tiesioginį eterį didesnei auditorijai. Nes tenka online renginius vesti, kurie yra kažkuo panašūs į gyvą eterį, bet norėtųsi kokią nors laidą vesti tiesioginiame eteryje, pajusti tą adrenaliną, kai nėra galimybės suklysti. Jeigu galėčiau, tai tikrai norėčiau pagyventi kokio profesionalaus sportininko režimu, kad ir kokią savaitę. Pasižiūrėt, kaip jie jaučiasi, kiek jie daug atiduoda savo jėgų profesionalumui ir paskui, kai rezultatai nevykę arba nepavyksta tiesiog, nesigauna tą dieną, kaip tą kritiką jie gauna ir kaip jie turi tai perbristi.
– Ką veiktum gyvenime, jei pinigai nebūtų rodiklis?
– Mano tikslas gyvenime kada nors užsiimti vien edukacine veikla, dirbti ir keliauti po Lietuvą, pažindinti vaikus su teatru, su improvizacija, su nuostabiais literatūriniais kūriniais, galbūt ir kokią studiją atidaryti. Aš turiu gyvus pavyzdžius – savo mokinius – kurie tikrai keičiasi. Tu matai, kad jie išsiskiria iš kitų vaikų, susipažinę su teatru, su menu.
– Į ką pirmiausiai atkreipi dėmesį sutikęs žmogų?
– Kreipiu į labai paprastą elementą, tai yra: ar žmonės ne „tujina“. Nežinau kodėl, aš užaugau tokioje aplinkoje, kur nepažįstamam žmogui sakoma „jūs“ neatsižvelgiant į jo amžių. Man kažkaip labai krenta į ausį šitas žodis „tu“, tai va. Nežinau, ten sakoma pasitinka pagal išvaizdą, palydi pagal protą, bet aš pasitinku pagal žodžio „jūs“ arba „tu“ naudojimą.
– Ar esi laimingas žmogus?
– Tikrai esu laimingas žmogus ir neturiu kuo skųstis, visi mano prioritetiniai rodikliai yra teigiami. Šeimoje viskas puiku, darbe viskas irgi gerai, daug ką pasiekiu, asmeninės ambicijos klesti, gyvybiškai svarbių dalykų man netrūksta, tai viskas gerai. O laimė yra labai reliatyvus dalykas, bet man asmeniškai laimė – tai pojūtis lygiagretus ramybei. Pagal tai aš labai suprantu, ar aš laimingas, ar nelaimingas. Jeigu man yra ramu, daugmaž esu užtikrintas, kas manęs laukia, tai aš esu laimingas. Šiuo metu aš esu ramus.
– Trys dalykai, be kurių negalėtum gyventi?
– Aš esu daug ko atsisakęs šiame gyvenime. Įvairių malonumų, įpročių. Arba atsikratęs, arba kažkaip net nepradėjęs ir, jeigu reikėtų įvardinti tris dalykus, nežinau... Bet aš savęs tikrai neįsivaizduoju be savo šeimos, be savo artimųjų, savo žmonos, vaiko, be savo visų giminaičių, mamų, sesių, močiučių. Jeigu aš likčiau vienas kaip pirštas, taip nenorėčiau gyventi. Visus kitus dalykus, visada įmanoma kažkuo pakeisti, brangiausių žmonių – tikrai ne.
Pirmadienį startuoja naujas, linksmas TV žaidimas „Kas čia?“, kuriame kviesi žmones spėlioti, kas pavaizduota paveikslėliuose.
Žaidimas išskirtinis tuo, kad jis prieinamas visiems, tiek mažiems, tiek suaugusiems, kitaip tariant, skirtas visai šeimai. Net pats nesitikėjau, kad dalyviai bus tokie azartiški, laidos eigoje matosi, kaip stipriai žaidėjai įsijaučia. Čia svarbiausia kūrybiškumas, todėl žiūrovams teks pasižiūrėti tarp eilučių, nes kartais viskas nebus taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Žiūrovai gali tikėtis grįžę po darbų ar mokslų puikaus laiko praleidimo, pabėgimo nuo buities. Neabejoju, kad tai taps labai geru popietiniu įpročiu. Kas gali būti geriau už televizijos projektą, kuris ne tik atpalaiduoja, bet ir kažko išmoko.
