Išskirtiniame interviu, bendraudamas su „Go3“ atstovu Žilvaru Zinkevičiumi, aktorius Andrius Bialobžeskis sutiko atskleisti kaip sekėsi atsiriboti nuo niūrių minčių įkūnijant personažą Kazį, kokio vertingo patarimo sulaukė iš režisieriaus Raimundo Banionio, kaip vyko filmavimas ir kodėl nenorėtų niekada daugiau savo gyvenime vairuoti sunkvežimio:
– Ar buvote susipažinęs su rezonansiniais įvykiais, pagal kuriuos kurtas serialas „Lizdų ardytojas“?
– Susipažinęs nebuvau, nes ir pats įvykis buvo seniai. Atminty aišku šmėžavo, nes tuomet ir visa žiniasklaida mirgėjo. Reikėjo pasikelti savo atminties archyvus.
– Ar pats asmeniškai esate „tranzavęs“?
– Aš esu važiavęs autostopu, bet to neromantizuoju, net ir paauglystėj rinkdavausi dažniau važiavimą autobusu. Aišku, teko kažkiek važiuoti pakeleivingomis mašinomis, bet daugiau dėl būtinybės, o ne kad specialiai rinkčiausi tokį kelionės būdą.
– Kai nusprendėte imtis šio vaidmens ar nebuvo vidinių prieštaravimų, juk teko įkūnyti personažą, pramintą „pakelių maniaku“?
– Jie tikrai buvo, bet sąmoningai ar nesąmoningai, viskas tuo metu vyko labai greitai ir neliko laiko ilgiems apmąstymams. Turėjau priimti sprendimą per kelias dienas ir sutikau imtis šio vaidmens. Be abejonės, apmąstymų buvo daug, o ypač bandant perprasti personažo motyvus, kurių neradau, nes tai tiesiog neįmanoma... (ilga pauzė).
Buvo daug ir kitų dilemų, viena jų – kaip kurti personažą. Fantazija sukosi galvoje, net knygutę apie jį perskaičiau, bet mane režisierius Raimundas Banionis pristabdė ir pasakė, kad „intelektualo iš jo nedarysime, tiesiog vaidink buką žmogų“. Iš tiesų, tai filmavimo metu buvo sunkiau, nei prieš ruošiantis vaidmeniui. Kai atsiduri tankumyne visos šitos šizofrenijos, tada jau būna sunkiau, nes prieš tai, dar nesusigaudai kur pateksi... Vėliau psichologiškai buvo tikrai ne kažką...(nutyla)
– Kaip pavyko vyti šalin tas visas niūrias mintis? Gal pavykdavo atspindėti kaip veidrodžiui?
– Darbas labai padeda, nes tada įsikinkai į kitus reikalus ir tave nustumia tarsi banga nuo visų neigiamų minčių. Filmavimas buvo sudėtingas ir dėl oro sąlygų, nes vyko žiemą, šalta, tamsu, niūru... Asmeniniame gyvenime tuomet įvyko labai šviesių dalykų ir jie man labai labai padėjo. Kitu atveju tikrai po tokios patirties galima ir į labai gilią krizę įkristi. Yra pavojus po tokių vaidmenų išeiti į ekspediciją tyrinėti pragaro ratų...(juokiasi)
– Šviesūs įvykiai asmeniniame gyvenime padėjo nuvyti niūrias mintis lauk?
– Tikrai taip, bet ir darbas padėjo, nes iškart po to sekė kiti projektai ir nebuvo laiko giliems apmąstymams.
– Ar galima būtų šį Kazio vaidmenį įvardinti kaip vieną sudėtingiausių Jūsų karjeroje?
– Sakyčiau viena iš nemaloniausių rolių... Dėl sudėtingumo, tai nepasakyčiau, nes juk visko yra buvę profesiniam kelyje – ne jaunuolis esu jau (šypteli). Negaliu pavadinti, kad vaidmuo buvo bjaurus, nes taip apie darbą nesakoma, bet kad nemalonus, tai tikrai.
– Gal atskleistumėte paslaptį kaip pajaučiate savo personažą, nebūtinai šį?
– Sunku pasakyti. Su šiuo buvo problema, nes negalėjau surasti motyvų. Yra literatūriniai dalykai, kurie padeda, ir matyti vaizdai, ir gyvenimas priduoda, nes juk esame sutikę įdomių personažų. Aš paprastai pasikliauju intuicija. Negaliu atskleisti visko čia ir dabar, bet daug dedamųjų yra. Pirmiausia patenki į tam tikrą geografinį tašką, kuris savaime yra nejaukus. Ta gamta, miškas tamsoje, sniegas priduoda savo.
Vien kol atvažiuodavome į tą niūrią vietą, jau savaime visko buvo daug. Nereikia užsiciklinti. Ten esi ir būni, veda pirmyn scenarijus, padeda režisierius, apsitari iki smulkmenų su kolegomis, ypač merginomis, nes daug buvo bendro veiksmo ir dirbi. Yra tokia frazė, kurią sako Svidrigailovas F.Dostojevskio „Nusikaltime ir bausmėje“ – „kodėl visi įsivaizduoja amžinybę, kaip kažką gražaus, šviesaus? O jeigu ten maža, suklypusi lūšnelė, o joje vieni vorai?... Na, kažkaip taip....Jokių gelmių. Tiesiog tamsa.
– Ar nesukėlė papildomų rūpesčių šis vaidmuo?
– Man jau turbūt atėjęs tas amžius, kai netrukdo tokie dalykai, nes tikrai galėtų būti kliūtis, ypač jeigu kažkas blogo vyksta gyvenime. Ne dėl to, kad pradėsi elgtis kaip maniakas, nes tai tiesiog yra neįmanoma, bet psichologiškai gali slėgti tokie dalykai. Tačiau, kai esi brandoj, ir gyvenimo, ir profesijos, tai įveikti paprasčiau.
– Koks jūsų ryšys su režisieriumi Raimundu Banioniu?
– Mes pažįstami nuo tų laikų, kai man buvo penkiolika. Pas gerb. Banionį pradėjau savo karjerą kine. Aš dar lankiau mokyklą ir suvaidinau paauglį.
– Gal gavote „Lizdų ardytojui“ specifinių užduočių ar patarimų iš režisieriaus?
– Pagrindinė jo frazė, kuri man tapo raktine, buvo „nedarykime iš jo intelektualo“. Režisierius turėjo supratimą, o aš atėjau su visokiais pasiūlymais, juk yra ir A. Hopkinso vaizdinys, ir kiti.
Visada ieškai analizuodamas savo personažą, kaip jį pateisinti, bet šįkart nebuvo ko ieškoti ir rasti, tad patarimas iš režisieriaus man labai padėjo, profesine prasme.
– Neatskleidžiant siužeto, gal galėtumėte pasidalinti, kuri scena jums buvo išskirtinė?
– Pati linksmiausia scena buvo, kai labai lietingą priešnaktį man reikėjo vairuoti seną sunkvežimį, gal ųjų ar dar senesnės gamybos. Aš visai nesupratau kaip su juo elgtis. Jį vairuoti teko su dviem merginomis, ten kažko nebuvo, sankabos gal, visiškai „prieštvaninis“ tas sunkvežimis. Paliko man gilų įspūdį, nes lijo ir nieko nesimatė, mes vos vos tilpome į kabiną, o ten dar reikėjo su elektrošoku kažką padaryti, tai buvo kažkas iš siaubo serijos. Apie jokį personažą tada negalvojau, nes svarbiausia buvo į griovį neįvažiuoti ir, kad visi sveiki liktų (juokiasi).
– Ar įtrauksite nuo šiol į savo portfolio, kad esate patyręs sunkvežimių vairuotojas?
– Netrauksiu, nereikia (juokiasi). Nenorėčiau vairuoti sunkvežimio, to būtent sunkvežimio. Jis kažkoks antikvarinis, aš net nematęs tokio niekada, nežinau net kokia markė.
– Koks Andriaus Bialobžeskio patarimas žiūrovams, kaip kasdieniniam gyvenime įveikti stresą?
– Reikia remtis šviesa. Mes turime vieną gyvenimą ir nugyvenkime jį taip, kad būtume šviesoje ir laimingi. Gyvename gražiame krašte, tarp gražių žmonių, nepaisant kiek visko sukasi politiniame ar socialiniame pasaulyje, saugokime taiką ir turėkime taiką vieni su kitais.
8 dalių serialas „Lizdų ardytojas“ paremtas tikrais įvykiais apie serijinį žudiką, vadintą „Pakelių maniaku“. R. Banionio režisuotas serialas atskleidžia kraupią Kazio Jonaičio istoriją, kuris 2000-ųjų pradžioje Vilniaus pakelėse grobė ir žudė jaunas merginas, bei parodo įtampos kupiną tyrimą, kurio metu išaiškėja siaubingi įvykiai, sukrėtę visą Lietuvą. Tai kriminalinė drama apie pačias tamsiausias žmogaus paslaptis, meilės stoką ir žmogaus transformaciją į maniaką.
