Kai prieš eilę metų įsigijo sodybą Merkinėje, Vytaras nė nenutuokė, kad ilgainiui ši vieta taps tikraisiais jo namais.
„Turėjau svajonę dalį gyvenimo gyventi kaime, kadangi kaimiško gyvenimo buvau matęs vaikystėje. Tad, kai atsirado sodyba, aš joje leisdavau vasaras. Po truputį pradėjome čia važinėti, kažką statyti ir taip atsirado visos sąlygos čia gyventi. O kai užklupo kovidas, supratau, kokią loteriją laimėjau. Kai nebuvo galima niekur važiuoti, aš sėdėjau miške su elektra, internetu, maistu, ir, jei norėdavau, viduryje dienos galėdavau eiti į pirtį. Tada supratau, kad galiu ten gyventi, o į miestą nė nebenoriu“, – pasakojo jis.
Tiesa, nors Merkinėje jau gyvena ne vienerius metus, vietiniai jį vis dar vadina „užeiviu“. Anot Vytaro, toks jis ir liks iki pat savo gyvenimo galo, nes vietiniais Merkinėje laikomi tik tie, kurie čia gimė ir užaugo. Vis dėlto laidos žiūrovai sužinos linksmą istoriją, kaip nesunkiai V. Radzevičius pelnė vietinių meilę ir pagarbą.
Anot V. Radzevičiaus, dzūkai – labai nuoširdūs žmonės. O dar smagesni kai kurie jų pasisakymai. „Vieną dzūkišką žodį radau internete ir dabar jį tikrinu. Dalis dzūkų yra jį girdėję, dalis – ne. Žinote, kaip tarmiškai yra „sėkmė“? Nepatikėsite – šikavonė! Įsivaizduokite, jei savo restorane išeinantiems padaryčiau užrašą: „Geros šikavonės“, – pasakojo jis.
Ir nors po truputį persikelti į kaimą V. Radzevičius įkalbėjo net gerą savo draugą Martyną Starkų, paties Vytaro žmonai Laisvei kaimas niekuomet neatrodė labai viliojanti mintis. Kitaip nei Vytaras, Laisvė ir pati užaugo kaime, tad noro grįžti atgal, ji nejautė niekuomet… „Bet šią vasarą ji pasakė, kad Merkinė – taip pat jos namai. Viskas, pramušė“, – džiaugėsi laidoje V. Radzevičius.
Kompanijos sodyboje Vytarui niekuomet netrūksta – viskas prasidėjo nuo borderkolio Sido, kurį vyras pripažįsta įsigijęs visai netyčia.
„Martynas važiavo pirkti borderkolio, o aš jį palydėjau. Mačiau, kaip Marčius pasiėmė šunį sau, ir liko dar vienas… Man jo kažkaip pagailo. Paskambinau žmonai pasiklausti, bet sulaukiau grasinimų kone išsiskirti. Ir aš jį vis tiek pasiėmiau“ – pasakojo jis.
Vėliau fermą papildė vištos ir gaidys, o galiausiai – ir du ožiukai.
„Pasiėmiau vietinių laikraštį, žiūriu skelbimus ir matau, kad yra parduodami du Nubijos ožiukai. Gal būčiau tą skelbimą ir praleidęs, bet mane labai sudomino kaina – po 25 eurus“, – neįtikėtiną istoriją pasakojo jis.
Dar daugiau linksmų V. Radzevičiaus istorijų iš gyvenimo kaime – jau šiandien.
