Simona – netipinė Lietuvos manekenė: ji niekada nebuvo ištekėjusi už turtingo verslininko, krepšininko ar pramogų pasaulio žvaigždės. Ir tokia padėtis susiklostė ne atsitiktinai, o todėl, kad ji pati nori taip gyventi – nesvajoja nei apie šeimą, nei apie vaikus, nei apie vestuves.
Kas be ko, ji nuolat sulaukia klausimų apie asmeninį gyvenimą: „O kada? O kas tau negerai? Kodėl tavęs niekas neima į žmonas?“, tačiau net nesivargina į juos atsakinėti, nes paprasčiausiai nedega dideliu noru sukurti šeimą.
Moters įsitikinimu, tokie klausinėtojai nė kiek nepasikeitę nuo tų laikų, kai vienintelės pramogos buvo kelionė į lietuvišką pajūrį ar kolektyvinį sodą, o tuoktis daugelis skubėdavo todėl, kad galėtų gyventi kartu nesmerkiami aplinkinių.
„Tais laikais nebuvo absoliučiai jokių pramogų.
Tai ką žmonės veikdavo? Užsiiminėdavo seksu už uždengtų langų, nes sovietų laikais ir sekso nebuvo, ir gimdydavo vaikus. Merginos sukurdavo šeimas labai jaunos, aštuoniolikos–dvidešimties metų, nes buvo skiepijama, kad turi dirbti, gimdyti ir toks yra jų pagrindinis tikslas gyvenime.
Kai tau dvidešimt ir jau turi mažą vaiką, kai nematai jokio gyvenimo, išskyrus šeimą, darbą, namus ir plovimą, skalbimą, lyginimą, nieko nuostabaus, kad sulaukusi keturiasdešimties jau esi išgręžta tiek psichologiškai, tiek visaip kitaip ir tau belikusi kita vienintelė pramoga – auginti anūkus.
Todėl posovietinio mąstymo žmonėms atrodo, kad jei tau keturiasdešimt, tai tau jau amen“, – apie visuomenėje vyraujančius standartus LNK laidoje „Nuo... Iki...“ samprotavo S.Starkutė.
Po metų kitų Simona minės jubiliejinę sukaktį, tačiau jos kūno formos, oda ir plaukai atrodo nepriekaištingai. Buvęs modelis neslepia: ji rūpinasi savimi pasitelkdama visas šiuolaikinės estetinės medicinos priemones, padedančias atrodyti jauniau.
Tad gyvenimas artėjant prie keturiasdešimties ne baigiasi, o, atvirkščiai, tik prasideda.
„Dabar keturiasdešimtmetė moteris puikiausiai gali tiek atrodyti, tiek jaustis kaip trisdešimties. Jokio skirtumo, kiek tau metų. Tai požiūrio ir gyvenimo būdo pasirinkimas.
Aš labai atsiprašysiu savo bendraklasių, kurios vis dar įsisukusios į tą posovietinį ratą, nes taip jas auklėjo tėvai, taip jos auklėja ir savo vaikus, bet pasižiūrėjus į jų nuotraukas „Facebook“ tinkle akivaizdu, kad jau prieš dešimt metų jos buvo babytės. Viskas priklauso nuo to, kokį gyvenimo būdą renkiesi“, – įsitikinusi gražioji verslininkė.
Modeliu Simona dirbo šešiolika metų. Dėl šio darbo išmaišė visą pasaulį, susipažino su kitomis kultūromis, praplėtė akiratį. Tai jai padėjo suprasti, kad gyvenime kiekvienas galime rinktis, kuo norime būti: ar kurti šeimą, ar likti viengungiai, ir aplinkinių nuomonė čia nieko nereiškia.
Tačiau, anot Simonos, Lietuvoje moters žinutė vyrui, kritikuojanti jo išvaizdą, gyvenimo būdą ir pasirinkimą, būtų sunkiai įsivaizduojama, o štai atvirkščiai – vis dar įprasta.
„Tokie pasakymai, kad moteris kaip varškė surūgsta, o vyras kaip brendis ar konjakas kuo toliau, tuo geresnis, arba jeigu spyna leidžiasi visų atrakinama, tai ji bloga, o viską atrakinantis raktas yra puikus – tai vėlgi dalis senosios kvailos kultūros, kurią kūrė vyrai, kad pateisintų visus savo minusus ir blogą elgesį bei netinkamą požiūrį. Taip gražiai, šmaikščiai apvilkdavo savo neigiamas savybes“, – mačistines apraiškas kritikavo moteris.
Dažnai vyrų komplimentų sulaukianti Simona sakė, jog kai kuriuos jų vertėtų sudėti į knygą ne todėl, kad būtų sujaudinę ar įžeidę, o todėl, kad gerokai prajuokino.
„Iš įdomesnių, kurie bandė mane merginti, sulaukiau tokio komplimento: „Labai ilgai tave stebėjau ir noriu pagirti tavo nosies šnerves – tos skylutės, pro kurias kvėpuoji, labai gražios, – kvatojosi Simona. – Žinoma, supranti, kad žmogus labai stengėsi ir originaliai pateikė komplimentą, tačiau suvoki: „Mielasis, na, tikrai mums ne pakeliui.“
Nors kai kurių vyrų žinutės ir bandymai įsiteikti Simonai kelia juoką, vis dėlto tai pagyrimai, o štai jai rašančios moterys dažniausiai žeria kritiką ir pastabas dėl jos išvaizdos ar gyvenimo būdo: „Tau jau reikia botokso“, „Tu pasensi viena, niekam nereikalinga, tik savo katėms, ir tavo lavoną sugrauš katės, nes neturi artimųjų ir tavęs niekas neras“ ir pan.
„Pastarajai korespondentei atsakiau: „Ačiū Dievui, kad mano lavonas padės bent mano katėms kurį laiką išgyventi“, – susirašinėjimo su „gerbėjais“ detales atskleidė žinoma moteris ir pridūrė: „Manau, kad tokie žmonės labai nepatenkinti savimi. Juk prieš rašydamas tokius dalykus nepažįstamiems žmonėms turi kažkaip psichologiškai pasirengti, įsijausti, suformuluoti mintį ir ją išdėstyti. Man regis, tau pačiam kas nors turėtų būti negerai, jei tiek negatyvo išlieji nepažįstamam žmogui.“
Prieš aštuonerius metus Simona baigė modelio karjerą. Paklausta, ar dažnai gyvenime jautė, kad yra vertinama tik dėl išvaizdos, sakė, kad kiekvienas iš mūsų žmogų pirmiausia sutinkame pagal išorę, o tie, kurie tvirtina priešingai, nėra nuoširdūs – kaip naujas pažįstamas bendrauja, koks jo charakteris, vertybės, požiūris ir visa kita įvertiname tik po to.
Moteris ne kartą, ne du ir net ne tris kartus buvo sulaukusi pasiūlymo tekėti. Ji netgi buvo susižadėjusi, tačiau vestuvės taip ir neįvyko.
„Kai buvau jauna, per piršlybas sakydavau „taip“. Tai buvo jaunatviškas maksimalizmas, – prisiminė Simona. – Man piršdavosi po pusmečio, po metų pažinties. Aš daug keliaudavau, Lietuvoje manęs beveik nebūdavo, su sužadėtiniais matydavomės retai ir viskas atrodė gera bei gražu.
Tačiau praėjus kiek laiko suvoki, kad pavargsta tie vyrai būti gerais vyrais. Iš pradžių jie visi nuostabiausi, šauniausi, parodo geriausias savo puses, o paskui, kai prasideda buitis, pamatome žmogų tokį, koks jis yra iš tikro.“
Simona yra tikintis žmogus ir kiekvieną vakarą palydi malda. Todėl santuoka jai reiškia ne šiaip pasižadėjimą, o svarbų įsipareigojimą.
„Aš savęs neįsivaizduoju, tarkim, stovinčios prie altoriaus ir prieš Dievą prisiekiančios meilę visam gyvenimui, kai pati nesu tikra dėl savęs. Bijau apgauti Dievą, bijau, kad negalėsiu įvykdyti pažado.
Kartais girdime žinomų žmonių teiginius, kad stovėdami prie altoriaus jie visa širdimi tikėjo, jog su šituo žmogumi nugyvens visą gyvenimą. Aš nestovėjau prie altoriaus, bet palaikydama santykius su vyrais, be abejo, visada pagalvoju, ar galėčiau su tuo žmogumi nugyventi visą gyvenimą, ar galėčiau jam įsipareigoti, ar tikiu, kad jis man gali įsipareigoti.
Jei man gyvenime taip pasiseks, kad sutiksiu vyrą ir pajusiu, kad jis yra tam tinkamas, stosiu prie altoriaus ir pažadėsiu Dievui amžiną meilę, tuo momentu turėsiu būti šimtu dešimt procentų tikra dėl to. O kol to nėra, man baisu.
Gali tai ir niekada neįvykti, nes gal tai mano problema, kad nepatikiu tuo iki galo“, – apie santuokos subtilybes samprotavo kol kas savo antrosios pusės nesutikusi moteris.
Nors ir neradusi idealaus partnerio, gražuolė galėjo jau seniai ištekėti ir susilaukti vaikų, tačiau to nepadarė ir toliau neketina daryti, jeigu to reikia tik tam, kad atitiktų aplinkinių įsivaizduojamas normas.
Simonos manymu, labai egoistiškas sprendimas gimdyti vaikus tik tam, kad jie ją seną karšintų, ja rūpintųsi. O dauguma žmonių, kaip ji girdi iš kalbų, būtent dėl to ir susilaukia vaikų.
Svaiginamos karjeros pasiekusi moteris sakė tiesiai: „Mano uždirbti pinigai turi daug didesnį potencialą mane prižiūrėti negu kažkieno pagimdyti vaikai. Aš kliaujuosi tokiais dalykais, kuriais galiu tikrai pasikliauti, ir nesirengiu būti egoistė tik dėl to, kad įtikčiau visuomenei.“
Tragiška Simonos gyvenimo istorija žiniasklaidoje buvo nupasakota ne kartą. Anksti išsiskyrus tėvams kartu su neįgalia mama, seserimi ir broliu Simona įsikūrė vieno kambario bendrabutyje. Šeima vos išgyveno iš skurdžios mamos neįgalumo išmokos.
Jai tebuvo šešiolika, kai bute kilo gaisras, per kurį žuvo mama, o po keturių mėnesių ten pat nusižudė brolis. Modelis beveik neturi artimųjų, aplink ją nėra žmonių, kurie smerktų ar priekaištautų dėl jos pasirinkto vienišės gyvenimo būdo. Tačiau ji puikiai supranta tas moteris, kurios nuolat jaučia aplinkinių spaudimą, kokios jos turi būti.
„Jeigu turėčiau šeimą ir visą giminę, gal ypač stipriai jausčiau tą spaudimą. Bet kadangi nėra kas man pavadovauja, galiu elgtis kaip tinkama. Dievas ir amžinatilsį šeima, kuri yra danguje, man suteikė nuostabią galimybę išvykti į užsienį ir pabūti tarp kitų kultūrų, susipažinti su visai kitokio mentaliteto žmonėmis, kurie, jei pasakyčiau, kad man 25 ar 30 metų ir ruošiuosi ištekėti, apstulbtų: „Vaikeli?!“
Bet jeigu būčiau statistinė lietuvė, man būtų ypač sunku, turbūt palūžčiau ir tikriausiai tekėčiau už vyro, kuris man pasiūlytų su juo praleisti visą gyvenimą, ir tikrai gimdyčiau vaikus. Bet aš esu gana aštri, ir tas vyras, kuris gali turėti moterį kaip grobį, rinksis silpnesnę auką, nes su šita „bus nemažai reikalų“.
Aš esu gana stipri moteris, kuri vyrišką ego gali šiek tiek patrypti. Ir tai daug kam kliūva, ypač jeigu vyras nusiteikęs, kad viską gali ir viską padarys.
Tokių vyrų aš nepripažįstu, man toks požiūris nepriimtinas, aš linkusi bendrauti su tais vyrais, kurie visai kitokio tipažo, kurie vertina moteris ir supranta, kad moteris visais požiūriais yra stiprioji lytis, ir kurie aukština moteris, nes, mano nuomone, moteris privaloma aukštinti“, – savo poziciją išdėstė pasaulio mačiusi lietuvaitė.
