Interviu, bendraudama su „Go3“ televizijos atstovu Žilvaru Zinkevičiumi, serialo „Meilužės“ antro sezono aktorė Milda Gecaitė pasidalino atsiminimais apie šokėjos karjerą, būnant paaugle išvykimą už Atlanto, patirtį tarptautinėje bei Holivudo kino scenoje ir kas labiausiai džiugina sugrįžus į Lietuvą:
Pasidalinkite ta sėkmės istorija, kai būdama dar paaugle sulaukėte kvietimo profesionaliai sportuoti svetur, Kanadoje?
– Nuo penkių metų pradėjau aktyviai šokti. Buvau sportinių šokių kolektyvo „Žuvėdra“ šokėja Klaipėdoje. Būdama 15-kos sulaukiau kvietimo atvykti šokti į Kanadą. Taip kartu su tėvais atsidūriau Toronte, Kanadoje.
Kas nutiko, kad šokių karjerą iškeitėte į aktorystę?
– Tie kas pažįsta sportinių šokių pasaulį, žino, kad partneriai keičiasi. Taip nutiko ir man, kad vienu metu neturėjau šokių partnerio, o mano trenerė pasiūlė sudalyvauti „Purvinų šokių“ (ang. „Dirty Dancing“) miuziklo atrankoje. Aš jos paklausiau. Tuo metu net nesupratau, kas tai yra, bet galiausiai sužinojau, kad patekau į aktorių šokėjų komandą. Supratau, kad tai vienas garsiausių Kanados miuziklų Kanados „Brodvėjuje“.
Kokia buvo aktorės karjeros pradžia?
– Po dviejų metrų teatre sekė kino vaidybos kursai. Man pradžioje jie labai nepatiko, nes esu įpratusi kalbėti kūnu, kaip turbūt kiekviena šokėja, o ne pravėrusi burną. Bet po savaitės nutariau dar pabandyti, nes norėjau įveikti savo baimę. Aš visada stengiuosi lipti per savo baimes. Aš sau kartoju– pajausk ar troškimas yra didesnis nei baimė.
Ar sudėtingas buvo perėjimas iš miuziklo į kino pasaulį?
– Po miuziklo jau turėjau ir agentus, kurie man padėjo tolimesnėje karjeroje, tad ir perėjimas į kiną nebuvo toks sudėtingas kaip galėjo būti, nes neturėjau patirties. Bet kai pradėjau suprasti kaip atrankos vyksta iš tikrųjų ir įgijau daugiau informacijos apie pačią kino industriją, tai darėsi vis baisiau.
Jūsų vaidmenų sąrašas yra išties įspūdingas, net pati pradžia.
– Man gyvenime dažnai nutinka toks paradoksas, kad aš pradedu nuo aukščiausio taško. Kitiems tenka kopti į viršų po truputį. O man atvirkščiai. Nenoriu pasakyti, kad paskui viskas eina tik blogyn (juokiasi). Tik pradėjus nuo aukščiau, visuomet reikia dirbt ir stengtis trigubai, kad nesmuktumei žemyn.
Taip ir šįkart nutiko. Mano viena pirmųjų atrankų buvo visi aktoriaus dideli pirmieji kartai: pilnametražis filmas, pagrindinis vaidmuo, pirmas ilgas filmavimas, kuriam turėjau išmokti ir kitą kalbą – jidiš, taip pat pirmosios intymios scenos, filmavimas ne tik studijoje, bet įvairiose lokacijose – net tvarte kažkokiam šalome.
Tai buvo paauglės vaidmuo filme „The Pin“ (liet. „Smeigtukas“) apie Holokaustą. Pirmos buvo ir liaupsės sulauktos po premjeros, paminėtos „The New York Times“ dienraštyje. Amerikoje tai vienas iš svarbiausių įvertinimų. Pirmų kartų buvo apstu (šypsosi).
Ar viskas ėjosi taip sklandžiai kaip pasakojate?
– Tikrai ne. Daug kam nebuvau pasiruošusi pačioje karjeros pradžioje. Pirmosios rolės buvo kertinės, pagrindiniai bei antraplaniai vaidmenys kine, atrodė taip viskas ir tęsis, kaip iš pypkės, tačiau nuokalnės šioje industrijoje neišvengiamos. Vėliau teko prisiliesti ir prie televizijos serialų.
Tai truputį kitoks pasaulis, nes ir pinigai sukasi didesni, ir tempas daug greitesnis. Prie to nėra taip lengva priprasti. Išmokti daug reikėjo bei prisitaikyti. Kino aikštelėje galima išgyventi savo personažą, išgvildenti scenas su partneriu ir režisieriumi iki detalių, o televizijoje jau turi ateiti pasiruošęs maratonui, o kartais net sprintui, tad ir ištvermės reikia stiprios.
Skambu, kaip tikra buvusi sportininkė, tačiau vaidyba ir darbas aikštelėje dažnu atveju ne daug kuo skiriasi nuo sporto. Mes aktoriai esame jausmų sportininkai.
Lietuva, Kanada, JAV. Kodėl pakeitėte gyvenamą vietą, ypač kai tėvai iki šiol gyvena Kanadoje?
– Kanadoje gyvenau iki 23-jų metų, o tada nusprendžiau toliau siekti vaidybos karjeros Niujorke. Supratau, jog noriu įgyti daugiau vaidybos žinių, bei agentai patarė išmokti amerikietiško akcento. Tad nieko nelaukiau ir išvažiavau. Iki tol, dažnai teko vaidinti roles kitomis kalbomis, dažnai tekdavo vaidinti slaviškos kilmės personažus. Norėjosi išsivaduoti iš apribojimų, kuriuos sukeldavo mano pirminis akcentas anglų kalboje.
Kokios priežastys nulėmė, kad po 17-kos metų nutarėte sugrįžti į Lietuvą?
– Dažniausiai sulaukiu komentarų, kad „turbūt nepasisekė kažkas todėl ir grįžai“. O teisybė yra kitokia. Sėkmingai gyvenau ir kūriau už Atlanto iki pat pandemijos pradžios, tada viskas užsidarė ir turėjau daug laiko apmąstymams.
Visada jutau Tėvynės ilgesį, o tai ypač pasijautė užsidarius tarp keturių sienų. Nutariau, kad į Lietuvą noriu grįžti nors keliems mėnesiams, o jeigu ne visam, tai kažkur Europoje gyvenimas taip pat labai traukė.
Tik ilgesys atvijo atgal?
– Taip pat norėjau šeimos, susirasti antrą pusę ir visada kai apie tai pagalvodavau man mintys sukosi tik apie savo tautos vyrus (juokiasi).
Tėvai negrįžo kartu?
– Ne. Jie liko gyventi Toronte.
Grįžote į Klaipėdą?
– Beveik iškart po grįžimo į Lietuvą apsigyvenau Vilniuje. Anksčiau rečiau šiame mieste lankydavausi, bet dabar atvykusi iškart įsimylėjau mūsų sostinę.
Grįžote į Lietuvą po 17-kos metų pertraukos. Kas pirmiausia krito į akis?
– Nėra taip, kad aš neapsilankydavau Lietuvoje. Tikrai kartas nuo karto vis atvykdavau, aplankyti artimųjų, draugų. Kiekvieną kartą labai matėsi, kaip Lietuva sparčiai juda į priekį. Ir dėl to tikrai labai džiugu. Aš visada didžiavausi Lietuva ir labai džiaugiuosi teigiamais pokyčiais. Ji pajudėjo šviesmečiais. Šiandien Lietuva yra inovatyvi, Europietiška šalis.
Ar tikrai viskas taip puiku čia?
– Lietuviai yra nuostabūs ir talentingi žmonės, bet vieno dalyko trūksta– pasitikėjimo savimi, kaip tautai, kaip žmonėms. Noriu palinkėti atrasti vidinį save, be arogancijos, be susireikšminimo, bet nereikia ir nusižeminti, nes tai niekur neveda.
Grįžus iš JAV ar nepastebite, kad žmonės Lietuvoje rečiau šypsosi?
– Tai pastebėjau labiau Klaipėdoje, nes ten yra liūdniau, nors Klaipėdą be galo myliu. Aš vis tiek šypsosiuosi ir toliau, net jeigu žmonės ir pagalvos, kad ot kvailelė, ko ji čia šypsosi. Galbūt net tokia mintis privers patį žmogų šyptelti, o tai jau geras ženklas.
Buvote įpratusi prie tarptautinių atrankų ar iškart šokote į Lietuvos aktorių rinką?
– Kitapus Atlanto aš turėjau agentus ir vadybininkus, su kuriais dar dirbau ir parvažiavusi į Lietuvą. Kadangi Lietuvoje planavau pabūti pora mėnesių ir pažiūrėti kaip seksis, su JAV rinka ryšių nenutraukiau.
Nepamirškime, kad tuo metu dar buvo pandemija, tad darbų visur buvo mažiau. Tik atsiradus pirmiems darbų pasiūlymams Lietuvoje su agentais ir vadybininke nusprendėme kol kas bendradarbiavimą pristabdyti.
Kokie buvo pirmieji darbai Lietuvoje?
– Pirmaisiais metais dauguma darbų buvo tik anglų kalba. Tai buvo keista ir netikėta, bet pasirodo, kad rinkai labai reikėjo žmonių, kurie kalba angliškai ir dar su amerikietišku akcentu. Lietuvoje labai daug agentūrų, kurios kuria turinį, vaizdo klipus bei reklamas tarptautinėms kompanijoms.
Vaidmuo seriale „Meilužės“ tapo pirmuoju mūsų šalyje?
– Lietuvoje pirmiausia teko nusifilmuoti seriale „Prakeikti“, kur atlikau nedidelį vaidmenį, kuris tikėjausi, kad išaugs į didesnį, bet prodiuseriai nusprendė baigti serialą. Vėliau suvaidinau šiemet pasirodysiančiame būsimam „Go3“ originalaus turinio seriale „Gaujų karai. Tulpiniai“, o trečiasis vaidmuo jau buvo serialo „Meilužės“ antrajam sezone.
Kiek Jums artimas Gabrielės personažas?
– Iš pradžių atrodė, kad Gabrielės personažas man nėra artimas, nes ji šaltoka, advokatė ir viską ką daro labai pasveria ir apmąsto. Jos protas sukasi taip, kad turi apgalvoti viską dešimt žingsnių į priekį. Net ir meilę ne tik apskaičiuoja, bet ir naudoja savoms reikmėms. Tai pagrindinis skirtumas tarp personažo ir manęs. Bet filmavimo eigoje supratau, kad mudvi turime ir kažką bendro, nes kartais gyvenime atrodau šaltoka ir neprieinama.
Taip pat, Gabrielė labai rūpinasi savo artimais žmonėmis, nors galbūt savotiškai tai išreiškia. Viduje ji yra jautri, bet bijo, kad jeigu tai parodys gali būti įskaudinta, todėl ir užsideda šarvą. Manau žiūrovai pamatys, kas nutinka kai ją pagaliau paliečia meilė.
Kas sunkiausia buvo vaidinant Gabrielę?
– Tempas buvo sudėtingas. Galiu atskleisti, kad Lietuvoje, serialų tempas dvigubai greitesnis negu JAV. Amerikoje filmų ir serialų industrija turi savas taisykles, o Lietuvoje kai kurie dalykai vertinami kitaip arba į juos dar neatsižvelgiama. Ši dalis man buvo sunkiausia, nes buvau pripratusi prie kitokių standartų.
Ar jūsų tarptautinė patirtis atsigręžė prieš jus ir aplinkiniams galėjote atrodyti kaip aikštinga aktorė?
– Manau, kad atsirado žmonių, kurie galvojo, kad aš labai pasikėlusi. Bet aš taip nesijaučiu viduje ir neturiu to mąstymo, kad ai jūs visi kažko nemokate. Manau, kad paieškoję lengvai rastumėte kas įvardintų mane kaip ai ta „amerikonka“ (juokiasi).
Kaip su kitomis aktorėmis sutarėte ar pavyko užmegzti ryšį ir už kadro?
– Filmavimo tempas buvo labai didelis todėl nelabai likdavo laiko užkulisiuose. Su Akvile (Žirgulyte) esame draugės, Deimantę (Bubelytę) pažįstu dar nuo „Žuvėdros“ laikų. Buvo smagu, kai susitikdavome aikštelėje arba bendroje fotosesijoje.
Nuo pat filmavimo pabaigos vis bandome susitikti visos ir atšvęsti, bet visos tokios užimtos, kad negalime susirinkti į vieną vietą, net nežinau kas čia per užburtas dalykas (juokiasi). Režisieriui gal sudėtingiau būdavo filmavimo metu, kai visos kalbėdavome viena per kitą, būdavo daug vadinamo „šaršalo“.
Gal prisimenate kokį linksmą ar juokingą nutikimą iš filmavimo aikštelės?
– Kažkokio išskirtinio linksmo nutikimo dabar nepamenu, bet galiu pasidalinti kitu. Su aktoriumi Dominyku Vaitiekūnu buvome pažįstami dar iki filmavimo, o šiame „Meilužių“ sezone esame pora ir teko vaidinti intymias scenas.
Abu turime antrąsias puses, tad buvo įdomu, kai reikėjo apkalbėti tuos profesinius dalykus ką ir kaip darysime. Tai buvo nejaukumas ir juokai vienu metu. Bet džiaugiuosi, kad tai nutiko su kolega, kurį pažinojau iš anksčiau.
Lėkščių daužymo grįžus namo nebuvo?
– Ne, bet dar neaišku kaip bus kai pasirodys serialas (juokiasi).
Ko žiūrovai gali laukti ateity?
– Ne už ilgo bus keletas naujų reklaminių kampanijų, kurios bus išleistos vasaros sezonu. Taip pat be tolimesnių kino, bei TV projektų, dar planuoju imtis kūrybos pati. Turiu idėjų, kurias norėčiau įgyvendinti, tad prie to ir darbuojuosi.
