Įspūdingus garsių lietuvių šokius ir dalį Mindaugo bei Akvilės nuotykių žiūrovai „Salsamanuose“ išvys kiekvieną sekmadienį per TV3.
Praėjusiais metais su „Tangomanais“ keliavai į paslaptingąją Argentiną. Šįkart tavęs laukė ir dar didesnis iššūkis – Kuba. Ne paslaptis, kad pastaroji – kupina didžiausių kontrastų. Kas tave patį čia labiausiai pribloškė, nustebino?
Man šiek tiek nesmagu prieš kitus televizijos laidų vedėjus, nes suprantu, kaip stipriai man pasisekė. Po šimts! Tai yra geriausia, kas gali nutikti šiame įdomiame darbe!
Nors formaliai Argentina ir Kuba priklauso Latino pasauliui, tačiau lyginti šias dvi šalis būtų tas pats, kas teigti, jog arklys yra papūgos pusbrolis. Argentina yra labiausiai europietiška tame regione, todėl daug dalykų – mums suprantami. O štai Kuboje pamatėme, kaip buka valdžia rojų „sugeba“ nugyventi iki sąvartyno lygio.
Į Kubą galima keliauti dviem būdais: turistiniu ir realistiniu. Pirmu atveju – pasineri į pramogas, mėgaujiesi užsieniečių rezervatais, o vietinių gyvenimą vadini „egzotika“.
Bet mes pasirinkome antrąjį būdą. Pažinodami kai kuriuos Kubos žmonės, tiesiog neturėjome moralinės teisės viską pagražinti ir nepastebėti to, kaip jiems sunku.
Prieš metus Argentinoje ir gyvenote, ir valgėte kaip tikriausi ponai! Kaip jūsų meniu atrodė Kuboje? Teko girdėti, kad ne visuomet sulaukdavote net ir pietų…
Maistas Kuboje – labai jautri tema. Po pandemijos negrįžus turistams, šalis gyvena pusbadžiu. Todėl būdami ten, iš maisto nedarėme kulto – tai būtų nelabai etiška prieš vietinius. Valgėme tai, ką davė ir užteko.
Suprasdavome, kiek daug vietiniams reikia pastangų, kad „suveiktų“ mums mėsos, kiaušinių ar net geriamojo vandens. Beje, vandenį jie mums kaupė mėnesį iki atvykstant, nes ir tai Kuboje – deficitas.
Argentinoje aš jau sapnuodavau košmarus, kuriuose mane kankindavo versdami valgyti steikus ir kraujines dešras. Kuboje viskas buvo ne apie maistą.
Jau antrus metus girdime, kaip šokėjams tai kas nors lūžta, tai jie atsiduria ligoninėje… O ar tau nutiko kažkas netikėto? Arba, kokio įvykio, nutikusio Kuboje, niekaip negali pamiršti?
Ten kiekviena akimirka – netikėtumas. Nuo kiaulės balkone, salsa šokančio valytojo iki mus vežusio 1954-ųjų „Plymouth“ automobilio. Norėdamas mus maloniai nustebinti, vairuotojas Chorchito vieną dieną nudažė automobilio stogą raudonai. Viskas būtų gerai, bet dažai – nekokybiški, nedžiūstantys, tad aš, atsirėmęs į stogą, iškart prilipau.
Buvo ir įdomesnis atvejis: grįžome po kelionės su Chorchito namo, visi išlipo, o mano pusės durys neatsidaro. O tuo metu dar nutiko taip, kad mašina pradėjo riedėti nuo siaubingai stataus kalno.
Kol Chorchito vijosi savo nebevaldomą „Plymouth“, aš kažkokiu būdu atidariau duris ir iššokau. Laimei, vairuotojas kažkaip spėjo įsirioglinti į mašiną, ir jo viso gyvenimo turtas buvo išsaugotas.
Šiemet visur keliavai su Akvile Kavaliauskaite. Kokia ji partnerė?
Akvilė yra nuostabi pasakotoja, tekstakūrė ir redaktorė vienu metu. Pradėkime nuo to, kad ji puikiai kalba ispaniškai, o tai mums atvėrė daugybę užrakintų durų ir padėjo sukurti puikių vaizdo istorijų.
Ji – ne kokia ištiža. Reikia – joja žirgu, nors jų bijo, reikia – sėdi šamanės rituale, kuri prie mūsų akių nugalabija net du paukščius. Ji net įsiprašė į apleistą pobaisį namą pas vietinį keistuolį, kad pažiūrėtų, kaip atrodo kubietiškas realizmas. Tai atrodė gan pavojingai, bet čia juk Akvilė.
Gailiuosi tik vieno – mums nepavyko rasti karaoke baro, kad ji galėtų normaliai išsidainuoti. Pasirodo, čia jos slaptas (dabar jau nebe) pomėgis. Privalau paminėti ir mus visur lydėjusį operatorių Vilių Gudeliūną, kuris dirbo žvėriškai gerai ir nebijodamas kišo objektyvą ten, kur nelabai galima.
Kokius įdomiausius objektus Kuboje aplankėte?
Skersai išilgai išmaišėme Havaną. Parodysime nesibaigiančias eiles, atsipalaidavusius žmones, naktines linksmybes, pavojingus rajonus ir net vairuotojo Chorchito gaidį Papito, kuris gyvena namuose ir turi savo vietą ant kompiuterinės kėdės. Vėliau leisimės į gamtos sukurtą rojų Vinjales ir Kubos Palangą – Varadero.
Kuo tave labiausiai nustebino vietiniai Kubos gyventojai?
Jų nuoširdumas, atsipalaidavimas ir tikrumas tikrai stulbina. Kubiečiai – išsilavinę žmonės, todėl supranta, kokiame politiniame absurde gyvena, bet nieko negali padaryti. Jie susitaikė ir tiesiog būna. O sunkiausiomis akimirkomis, juos gelbėja salsa. Šis šokis yra pirmas dalykas jų „išgyvenimo rinkinyje“.
Ar norėtum į Kubą dar sugrįžti? O gal šią šalį užtenka pamatyti vieną kartą?
Daug kas sako: pamatykite Kubą, kol ji nepasikeitė, kol ji – autentiška. Bliamba, tokie teiginiai mane varo iš proto. Čia tas pats, kas sakyti: važiuokite į Kubą, kol ten dar engiami žmonės, galioja absurdiški suvaržymai ir nėra ko valgyti.
Į tokią Kubą grįžti nenoriu. Noriu sugrįžti į šalį, kur žmonės jausis žmonėmis, galios bent kokia politinė logika ir frazė „cuba libre“ (red. laisva Kuba) įgaus savo tikrąją prasmę. Bet kelias iki to yra labai ilgas ir sudėtingas. Tačiau tikiu, jog tai įmanoma.
