Tiesa, Akvilę projekte išvysime judančią ne salsos žingsneliu. Vietoje to ji darys tai, ką mėgsta labiausiai – keliaus, o apie savo keliones meistriškai pasakos žiūrovams. O kad vienai keliauti nebūtų liūdna, jai kompaniją palaikys projekto vedėjas – Mindaugas Stasiulis.
TV3 žiūrovai kiekvieną sekmadienį išvys įspūdingus 8 garsių lietuvių salsos šokius ir dalį Mindaugo bei Akvilės nuotykių. O tie, kurie apie didžiausių kontrastų ir neregėtų įdomybių šalį norės sužinoti ir dar daugiau, kviečiami nepraleisti specialios naujos kartos televizijos Go3 laidos „Salsamanai. Kuba“. Čia laukia ir dar daugiau kvapą gniaužiančių kelionių!
Į Kubą per vienerius metus – net du kartus
Praėję metai A. Kavaliauskaitei buvo išties įtempti. Todėl, atsiėmusi magistrantūros diplomą, ji nusprendė pailsėti. Ir pasielgė taip, kaip jai nebūdinga – viena išvyko į Turkiją.
„Pasirinkau „viskas įskaičiuota“ viešbutį, kuriame skaičiau knygas ir nenorėjau pamatyti nieko naujo – iš viešbučio neišėjau visą savaitę. Tada galvojau, kad dabar imsiu gyventi ramiau. Tačiau, man atrodo, kad yra tokia žmonių rūšis, kuriems tai niekuomet nepavyksta. Bandai ramiau, bet, tada, žiūrėk, tau pasiūlo kažką, į ką atsakyti „ne“ būtų tiesiog kvaila“, – su šypsena gautą pasiūlymą prisimena ji.
Tačiau sprendimą vėl krautis daiktus ir išvykti, anot Akvilės, padiktavo pati Kuba. O kad šioje šalyje visuomet yra ką parodyti, Akvilė puikiai žino, nes į paslaptingąją Kubą ji grįžo jau trečią kartą.
„Atsitiko labai keistas dalykas – prieš penkerius metus ieškojau paskutinės minutės kelionės Naujiesiems metams. Buvo patogūs bilietai, todėl su mano tada dar tik būsimu vyru nusprendėme skristi į Kubą. Tai buvo sausio mėnesį, o sausio 4-ąją kaip tik yra mūsų draugystės metinės. Kai pernai susituokėme, aš ir vėl pagalvojau, kad mums reikia kur nors išskristi. Tai buvo labai spontaniška – jokios suplanuotos medaus mėnesio kelionės. Pamačiau pasiūlymą į Kubą, tik į kitą salos galą nei kad buvome aną kartą, todėl šioje šalyje apsilankėme ir vėl. O trečiasis kartas buvo su projektu. Taip pernai Kuboje apsilankiau net du kartus“, – neįtikėtiną sutapimų istoriją atskleidžia A. Kavaliauskaitė.
Viena keisčiausių pasaulio šalių, kurioje viskas įdomu
Anot žurnalistės, Kuba visuomet suteikia labai daug įkvėpimo ir minčių. Tačiau kartu yra ta šalis, į kurią labai gera atskristi, o joje pabuvus, taip pat gera ir ją palikti.
„Ten pamatai tokius dalykus, kurių gyvenime nesugalvotum. Pradedant nuo salsos gatvėse ar nesąmoningai beprotiškos ekonomikos, iki žmonių charakterio, kuris gerokai skiriasi nuo mūsų. Matai ir įvairius vizualius dalykus. Pavyzdžiui, kaip šeima važiuoja motoroleriu, ir tėtis laiko dukrą, mama – tėtį, vaikai – šunį, jis – katę ir panašiai“, – juokiasi ji.
Vis dėlto nedera pamišti, kad tai – šalis, kuri gyvena deficito sąlygomis, ir kurioje nėra pagrindinių dalykų. Todėl, net jei ir norėtum, kiekvieno vietinio apdovanoti nepajėgtum – reikia su tuo susitaikyti.
„Kai grįždami iš Kubos nusileidome Stambulo oro uoste, aplankė jausmas, kad dieviname kapitalizmą. Grįžęs keletą dienų juo labai mėgaujiesi. Tačiau vėliau tai, ko Kuboje tau trūko, natūraliai pamiršti – prisimeni viską, kas ten buvo įspūdingo. O, patikėkite manimi, ši šalis įspūdį tikrai turi. Vaizdai – gražūs ir įdomūs, o žmonės – charizmatiški. Kuba yra tokia šalis, kurioje galėtum pastatyti tris nejudančias kameras, ir vis tiek būtų įdomu žiūrėti“, – pasakoja žurnalistė.
Tiesa, keliauti Kuboje nelengva, nes benzinas – normuojamas, o norint išvažiuoti iš miesto, reikalingas leidimas. „Viską turi planuoti iš anksto. Vieni paleisti negalėjome daryti viso to, ką norėjome – reikėjo dirbti su vietine prodiuserių kompanija. Tačiau mums su Mindaugu dažnai viską pasisekdavo išspręsti juokais. Kai esi ne vienas, viskas truputį paprasčiau“, – sako A. Kavaliauskaitė.
Lietuviams yra ko pasimokyti iš kubiečių
Įspūdį daro ir vietiniai Kubos gyventojai, kuriems didelę įtaką padarė ispanai – todėl, anot Akvilės, jų mąstymas ir vertybės yra gana europietiškos.
„Tiesa, kartais pasirodydavo, jog kubiečiai elgiasi keistai, trumparegiškai. Tačiau, kai pamąstai, supranti, kad jiems tokį elgesį diktuoja šalis. Tiek deficitas, tiek valdžios įsikišimas, propaganda“, – pasakoja žurnalistė.
Akvilė pastebi, kad kubiečiai – pakankamai laisvo mąstymo žmonės, tačiau daugybė metų propagandos taip pat negali nepalikti žymės. „Ten labai lengva pasijusti viską išmanančiu ir net truputį užriesti nosį. Tačiau, vos su jais pabendrauji, pamatai, kokie jie intelektualūs, jautrūs ir talentingi žmonės. O tada ta nosis ir vėl grįžta į savo padėtį. Nusiimi karūną ir toliau būni su jais“, – šypteli ji.
Kubiečiai garsėja ir savo linksmumu, o kadangi lietuviai šioje šalyje praleido tik ribotą laiką, stengėsi sudalyvauti visur, kur tik įmanoma. Vakarėliuose – taip pat. Tiesa, pasirodo, kad lietuvių ir kubiečių požiūris į šventes kardinaliai skiriasi.
„Lietuvoje vakarėliai dažnai siejami su nuodėme, priekaištu pačiam sau, savigrauža. Jei penktadienį 9 valandą vakaro eini miegoti, tuomet, neva, esi šventasis. Tarsi būtų svarbu kartoti, kad niekur neini, nieko nedarai. Kuboje to nepamatysi. Priešingai – ten šventas dalykas yra būti vakarėlyje. Tikrai nebus taip, kad vakarėlį praleisi. O jei ir praleisi, tuomet tik dėl labai rimtos priežasties“, – pasakoja A. Kavaliauskaitė.
Ir nors jos ir M. Stasiulio kelionės po Kubą projekto dalyviams neretai kėlė pavydą, Akvilė pastebi ir kitą dalyką: „Mūsų laikas gal ir atrodė įdomesnis, tačiau jie įgijo įgūdį – šokti salsą. Mes to nepadarėme. Bet visko gyvenime turėti negali (šypsosi).“
Tačiau ne pamatytos vietos, o sutikti žmonės yra svarbiausi – būtent tą per daugelį savo kelionių metų tikina supratusi ir Akvilė. „Pastebėjau, kad yra žmonių, kuriems keliaujant viskas pro vieną ausį įeina, o pro kitą – iškart išeina. Jiems svarbiausia aplankyti kuo įmanoma daugiau taškų. Tačiau finale tu prisimeni ne tą idealų paplūdimį ar kažkokią palmę, bet žmones, kuriuos ten sutikai“, – sako ji.
Būtent tokį ryšį su savo salsos partneriais, anot žurnalistės, išsaugojo projekto dalyviai. O kokius prisiminimus iš Kubos šįkart išsivežė ji pati? „Mes su Mindaugu turbūt visą gyvenimą prisiminsime savo vairuotoją Chorchito. Supranti, kad praėjus tam tikram laikui, būtent tokie dalykai tau įsimena labiausiai“, – pokalbį baigia ji.
