Praėję metai 33-ejų Martynui Levickiui buvo kaip niekada dosnūs. Jis išleido naują albumą, pelnė prestižinį apdovanojimą, turėjo dešimtis koncertų visame pasaulyje, buvo pakviestas dėstyti į Londono karališkąją muzikos akademiją, o netrukus apie jį pasirodys filmas, kurį išvys ir Prancūzijos publika.
Todėl tai, kad tarptautinio pripažinimo sulaukęs Martynas kartais abejoja savimi ir jaučiasi, kaip pats sako, nepakankamas, skamba neįtikėtinai.
Kelių dešimčių kvadratinių metrų kambarėlyje sostinės Senamiestyje, prietemoje, degant žvakėms Martynas valandų valandas kantriai zulina naujus kūrinius būsimiems pasirodymams. Po 4–6 valandas – tiek akordeonistas repetuoja kasdien. Kartodamas tas pačias vietas vis greičiau ir greičiau, žvilgtelėjęs į kamerą jis šypteli, nes kaip vėliau prisipažįsta, visi pakartojimai ir klaidos nesuvaidinti.
„Stebimas net ir kelių žmonių jaučiu atsakomybę, todėl imu jaudintis ir klysti, o tuomet suprantu, kur dar reikia daugiau padirbėti“, – pasakojo Martynas. Akordeono virtuozui daugybę kartų teko pasirodyti prieš tūkstantinę auditoriją, bet jis pasakos, kad kur kas didesnis jaudulys tuomet, kai prieš akis tik keli ar kelios dešimtys klausytojų.
Kas Martyną Levickį sulaikė nuo drastiško sprendimo mesti sėkmingą muzikanto karjerą? Ir ką teko paaukoti dėl pripažinimo?
