„Marijampolėje mes tikrai nebuvome žvaigždės, mūsų autografų neprašydavo, jeigu ką ir išgirsdavome, tai ironišką pasišaipymą. Pavyzdžiui, ateidavo ir pasakydavo, kad nekenčia „Mokinukių“. Kasdienybė nebuvo žavinti – daug koncertų, repeticijų, buvo sudėtingas periodas suderinti mokyklą su muzikine veikla. Kai išvažiuodavome į koncertus, atsidurdavome kaip kitame pasaulyje, mūsų laukdavo pilnos salės, gėlės, dovanas nešdavo“, – laidoje pasakojo buvusi „mokinukė“ Ieva Vaitiekūnienė, dabar dirbanti skaitmeninių kanalų vystymo vadove.
„Per dieną turėdavome du ar tris koncertus, mes labai greitai turėdavome susipakuoti daiktus ir važiuoti į kitą koncertą. Pamenu, kad iš paskos mūsų autobuso bėgo berniukai, padarę iš sniego ledinę širdį... Jie bėga, o mes negalim sustoti, nes skubame į kitą miestą“, – prisiminimais dalijosi buvusi grupės narė Simona Nainė.
„Mokinukių“ vadovė Laima Lapkauskaitė, pasak kalbų, neleisdavo grupės merginoms turėti kavalierių, tačiau jos išmoko šiuos draudimus apeiti.
„Ji mus kontroliuodavo visada. Mes nesakome, kad neturėjome kavalierių, mes tiesiog mokėdavome nuslėpti. O realiai ta kontrolė baigėsi tada, kai baigėsi mūsų kaip „Studenčių“ sceninė veikla. Augom, brendom, pradėjo atsirasti vyrai, vaikai, o tada, kai visa tai reikėjo suderinti, buvo sudėtinga. Faktas, kad Laima vyrų mums neuždraudė“, – šypsojosi „mokinukė“ Ineta Puzaraitė-Žvagulienė.
