Savo talentu scenoje „Biplan“ klausytojus džiugina jau 28 metus. Tačiau grupė neslepia – jų karjera nebuvo tokia, kaip daugelis pasakoja – nuėję miegoti, kitą rytą žvaigždėmis tikrai neatsikėlė. Anot Makso, viskas vyko palaipsniui, tačiau didžiausiu atspirties tašku tapo būtent dainos „Labas rytas“ vaizdo klipas.
„Tuo metu buvome pusiau studentai, pusiau – pankeliai, kuriems visuomet rūpėjo futbolas“, – prisiminė Maksas.
Savo studiją grupė tuo metu buvo įkūrę Vilniaus senamiesčio širdyje, Pilies gatvėje, dabartinėje vieno viešbučio vietoje. Pro atvirus jų buto langus visuomet skambėdavo muzika ir niekas niekuomet dėl to nepriekaištaudavo.
Minėtame bute grupės nariai praleido metus – viename kambaryje gyveno, o kitame buvo įkūrę savo studiją. Jie nuolatos sulaukdavo ir nepažįstamųjų – taip pat pankų – vizitų.
„Per tą butą yra praėję labai daug žmonių. Tai buvo visiška bohema“, – nostalgiškai kalbėjo Maksas.
Ir nors vėliau grupė pradėjo gana neblogai uždirbti, pinigai jiems nerūpėjo.
„Svarbiau buvo tai, kad pradėjome važinėti po visą Lietuvą ir kiekvieną savaitgali būdavo tūsas. Ir ne šiaip tūsas, kuriame dalyvauji, bet toks, kurį tu užvedi. Pinigai tikrai buvo antraeilis dalykas“, – pasakojo Olegas.
Įdomių koncertų grupės karjeroje pasitaikė ir Lietuvoje, ir užsienyje. O apie kai kuriuos iš jų, anot Makso, net būtų galima parašyti knygą.
„Juokingiausia buvo tada, kai gal 2004 metais mus pakvietė į kažkokią Albanijos sostinės mero rinkimų štabo šventę. Galvojome, iš kur jie mus ištraukė?!“ – juokėsi vieną iš koncertų prisiminęs Olegas.
Tačiau jautriausias koncertas prieš maždaug 10 metų įvyko Ukrainoje. Čia grupė koncertavo 70–80 tūkst. susirinkusiųjų būriui.
„Tai buvo visiškai kosminis dalykas. Tokios vienybės niekur kitur nė per plauką neteko patirti“, - pasakojo Olegas.
Tiesa, grupė Ukrainoje tais laikais koncertuodavo gana dažnai.
„Turėjome ten daug draugų, todėl matėme, kaip Kyjivas gyvena šiaip, kai yra taika, ir kai ten niekas nevyksta. O kai visa tai prasidėjo, ir mes per vieną dieną nusprendėme skristi į Maidaną, pamatėme, kaip tie patys mūsų draugai ir visi susirinkę vieningi žmonės tenori žmogiškai gyventi.
Pamenu, kai mes sugrojome 3–4 dainas ir pasakėme savo palaikymo žodžius, kažkas prie scenos pasakė „ačiū“. O tada jau 60–70 tūkstančių žmonių pradėjo skanduoti „ačiū“. Ši akimirka buvo iki ašarų“, – prisimins laidoje Maksas.
