Savo dainų vaizdo klipuose ji dažnai be makiažo ir, kai LNK laida „Nuo... Iki...“ tarėsi dėl interviu, ji paklausė, ar nieko tokio, jei bus be jo. Filmavimo komanda susitiko su Gabriele ten, kur ji dabar dirba – vienuolyno Vilniaus senamiestyje patalpose. Gabrielė čia turi nedidelę erdvę, kurioje telpa viskas, ko reikia, tiesą sakant, iš to kambarėlio ji nesunkiai išsiruoštų tiesiai į koncertą – čia ir pakaba sceninių drabužių, ir puiki batų kolekcija.
Gabrielė pradėjo kurti net ne nuo nulio, o nuo dar mažiau. Sunki odos liga, kamuojanti ją nuo vaikystės, kartais varydavo į visišką neviltį, o kur dar muzikos mokykloje išgirsti žodžiai, kad ji nieko verta. Paauglystėje ji nedrįso kurti dainų ir pirmąją parašė tik aštuoniolikos.
Dabar jos spintoje – ekstravagantiški, akį traukiantys koncertiniai drabužiai. Gabrielė sako, kad iš kažkada beveik vien juodų rūbų, slepiančių jos kūną ir žaizdas ant odos, išsinėrusi tarsi iš savo praeities.
„Ar aš nepykau? Aišku, kad pykau, kiekvienas žmogus, manau, ypač sergantis, praeina tam tikrus etapus, kai kaltina aplinką, kai galvoja, kaip kitiems viskas lengva, jų oda tai tokia glotni, mano oda žaizdota“, – LNK laidoje „Nuo... Iki...“ jautriai kalbėjo Gabrielė.
Tačiau dainininkė neslepia, kad iki šiol pasitaiko sunkių dienų, kurias ji išgyvena išliedama emocijas. Gabrielė ištraukia visą bokštelį savo prirašytų sąsiuvinių, kai kurie jų visai paprasti, nusipirkti, nes tiesiog reikėjo išlieti savo mintis, kiti – turintys ir istorijas.
„Aš atsiverčiu dienoraštį ir viską tiesiog rašau, kol ranka nutirpsta. Kartais žiūriu į tą šūsnį dienoraščių, į tą bokštą knygelių kaip į visą naštą, kurios nebenešioju. Įvairiose kūrybiškumo ar savipagalbos praktikose labai daug kas mini rašymą, nes tai yra viena geriausių ir pigiausių terapijos formų. Nereikia net gražios knygelės. Į paprastą sąsiuvinį mokyklos išrašau visas emocijas. Mėgstu kairėje surašyti viską, kas mane gąsdina, pykdo, nuvilia, o dešinėje rašau viską, kaip noriu, kad būtų, visus teigiamus dalykus nuo to, kokios aš noriu sodybos su pirtele iki to, kaip aš noriu jaustis. Aš rašau, kad esu atsipalaidavusi, aš esu sveika, aš esu rami, aš pasitikiu gyvenimu, nes aš negalvoju, kad gyvenimas yra kažkoks niekšas, kuris nori mane sutrinti į gabalus“.
Dainininkės jautrumas ir išgyvenimai persikėlė ne tik į dienoraščius, bet ir į dainas. Sėkmė, pasak Gabrieles, galbūt jai nusišypsojo ir todėl, kad tuo metu, kai ji pradėjo savo dainas kelti į viešumą nebuvo kitos solo atlikėjos merginos, kuri dainuotų apie jautrius savo išgyvenimus, tuomet scenoje karaliavo merginų grupės, dainavusios apie šėlsmą ir velnišką greitį lekiant iki pajūrio.
„Muzika tikrai gali veikti terapiškai, jau vien kartu paklausyti dainų yra daug, nesureikšminu savęs kaip autorės, o aš noriu paryškinti momentą, kad yra tokios muzikos, kurioje žmonės pasijunta nebe vieni savo varguose“, – pasakojo G. Vilkickytė.
