Praėjusiais metais „Openheimeris“ ir „Barbė“ tapo didžiausiais kino teatrų kasų hitais ir netgi padėjo atsirasti įsimintinam naujadarui „Barbenheimeris“. Tačiau per apdovanojimų dalybas Ch.Nolano biografinis filmas toli už nugaros paliko Gretos Gerwig (40 m.) komediją.
„Openheimeris“, pasakojantis apie garsaus amerikiečių fiziko Roberto Oppenheimerio gyvenimą ir Manhatano projekto sukūrimą, pelnė gaublius už geriausią filmą (drama), geriausią režisūrą (Ch.Nolanas), geriausią dramos aktorių (Cillianas Murphy, 47 m.), geriausią antrojo plano aktorių (Robertas Downey jaunesnysis, 58 m.) ir geriausią garso takelį (Ludwigas Göranssonas, 39 m.).
Vokiečių kilmės amerikiečių fizikui Juliui Robertui Oppenheimeriui (1904–1967), vadinamam atominės bombos tėvu, skirta daugybė biografinių knygų, dokumentinių filmų ir net opera, o štai pernai į didžiuosius ekranus išleistas vieno pelningiausių pasaulio režisierių Ch.Nolano biografinis filmas apie jį.
1904 m. balandžio 22 d. Niujorke gimęs J.R.Oppenheimeris buvo vienas svarbiausių Manhatano projekto – atominės bombos kūrimo programos – veikėjų.
Antrojo pasaulinio karo metais prie jos tiesiogiai ar netiesiogiai, laikantis griežčiausio slaptumo dirbo beveik 150 tūkst. žmonių.
J.R.Oppenheimeris, vokiečių tėvų sūnus, augo turtingoje šeimoje ir nuo mažens nepaprastai domėjosi mokslu.
Harvardo universitete jis studijavo fiziką, o 1929 m. Getingeno universitete Vokietijoje gavo daktaro laipsnį.
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje J.R.Oppenheimeris dirbo įvairiose mokslo įstaigose ir daug prisidėjo prie teorinės fizikos raidos. Ypač daug dėmesio jis skyrė kvantinei mechanikai, branduolinei fizikai ir neutroninių žvaigždžių teorijai.
XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje keli iš Europos pabėgę mokslininkai įtarė, kad naciai gali panaudoti atomo branduolio skilimą bomboms gaminti.
Jie įtikino garsiausią to meto fiziką Albertą Einsteiną (1879–1955), kuris taip pat buvo emigravęs į Jungtines Valstijas, parašyti įspėjamąjį laišką tuomečiam JAV prezidentui Franklinui Rooseveltui (1882–1945).
Tikriausiai dėl A.Einsteino darbų ir šlovės, taip pat dėl Amerikos žvalgybos turimos informacijos buvo nuspręsta paspartinti atominės bombos kūrimą. Taip prasidėjo lenktynės su galimais nacistinės Vokietijos planais.
1942-aisiais 38 metų fizikas J.R.Oppenheimeris buvo paskirtas Manhatano projekto moksliniu vadovu.
Jis subūrė mokslininkų komandą, kuri uoliai dirbo kurdama revoliucinę technologiją.
Pagrindinė Manhatano projekto bazė buvo Los Alamoso nacionalinė laboratorija Naujojoje Meksikoje.
Joje J.R.Oppenheimeris koordinavo mokslinį darbą, susijusį su atomine bomba, ir, remdamasis savo plačiomis žiniomis, sprendė daugybę techninių problemų bei uždavinių.
Vos po trejų metų, 1945-ųjų liepos 16-ąją, netoli Alamogordo Naujosios Meksikos valstijoje buvo sėkmingai išbandyta pirmoji atominė bomba.
J.R.Oppenheimeris dalyvavo šiame istoriniame įvykyje.
Jo atominės bombos griaunamoji galia sukrėtė fiziką iki širdies gelmių. Vėliau jis pacitavo eilutę iš senovės indų poemos „Bhagavad-Gita“: „Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių naikintoju.“
Faktiškai J.R.Oppenheimeris suvaidino esminį vaidmenį kuriant atomines bombas, kurios Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 1945-aisiais buvo numestos ant Hirošimos ir Nagasakio.
J.R.Oppenheimerį taip sukrėtė jo mokslinio darbo padariniai, kad po karo jis pasisakė prieš jų tęsimą ir tapo vienu aštriausių ginklavimosi politikos kritikų.
Prieštaringai vertinamo genialaus fiziko gyvenimas įkvėpė daugybę kūrėjų. Naujasis režisieriaus Ch.Nolano filmas pagrįstas rašytojo Kai Birdo (72 m.) ir velionio istoriko Martino J.Sherwino (1937–2021) knyga „Oppenheimeris. Amerikos Prometėjo triumfas ir tragedija“ („Oppenheimer. The Triumph and Tragedy of the American Prometheus“), pelniusia Pulitzerio premiją.
Britų ir amerikiečių režisierius Ch.Nolanas – didžiojo ekrano įžymybė: jo filmai pasaulio kino teatrų kasose uždirbo daugiau nei penkis milijardus dolerių, pelnė vienuolika „Oskarų“ ir 36 nominacijas, tarp jų dvi – už geriausią filmą.
Režisierius taip aiškino, kas traukė jį kurti šį filmą: „Norėjau suteikti žiūrovams galimybę susipažinti su mintimis ir išgyvenimais žmogaus, kuris buvo didžiausių istorijos pokyčių centre.
J.R.Oppenheimeris suformavo pasaulį, kuriame gyvename – geresniame ar blogesniame. Ir jo istoriją reikia pamatyti, kad ja patikėtumėte. Ji kupina prieštaravimų ir etinių dilemų – o tokia medžiaga mane visada domino.“
Pasak režisieriaus, didelis iššūkis buvo „papasakoti istoriją žmogaus, kuris buvo įtrauktas į itin pražūtingus įvykius, tačiau jie įvyko dėl teisingų priežasčių.
Norėjome papasakoti šiuos įvykius būtent jo požiūriu.“
Visus vaidmenis filme, net antraeilius, atlieka garsūs aktoriai.
C.Murphy vaidina J.R.Oppenheimerį, o Emily Blunt (40 m.) – jo žmoną, biologę ir botanikę Katherine, Mattas Damonas (53 m.) – generolą Leslie Grovesą jaunesnįjį, Manhatano projekto karinį vadovą, R.Downey jaunesnysis – Lewisą Straussą, vieną tuomečių JAV atominės energijos komisijos įkūrėjų.
Kitus vaidmenis sukūrė Florence Pugh (28 m.), Joshas Hartnettas (45 m.), Rami Malekas (42 m.), Kennethas Branagh (63 m.).
Režisierius Ch.Nolanas pasitelkė ne tik grandiozinę aktorių komandą, bet ir technines didžiojo kino galimybes: drama nufilmuota 65 mm IMAX plačiaekranėje juostoje.
Scenos, pasakojamos pagrindinio herojaus požiūriu, rodomos spalvotai, o tos, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas jo būsimam priešininkui L.Straussui, rodomos nespalvotai.
Šioms scenoms reikėjo sukurti naujo tipo kino medžiagą – 65 mm nespalvotą juostą. Filme taip pat atkuriamas laikas po to, kai Manhatano projektas buvo baigtas: J.R.Oppenheimeris atsidėjo tarptautinio bendradarbiavimo ir branduolinio nusiginklavimo politikos skatinimui.
Šaltojo karo metais jis buvo FTB ir antikomunistų, vadovaujamų Josepho McCarthy (1908–1957), taikinys.
Vienoje svarbiausių filmo scenų J.R.Oppenheimeris kviečiamas kalbėti JAV Senato Atominės energijos komitete dėl savo politinių pažiūrų ir praeities ryšių su komunistų rėmėjais.
Nors J.R.Oppenheimeriui nebuvo galima nieko inkriminuoti, leidimas dirbti su slapta informacija buvo panaikintas ir jis buvo pašalintas iš mokslo bendruomenės.
Visa tai įvyko ne be prezidento vyresniojo patarėjo atominės energijos klausimais L.Strausso pastangų.
Kai baigėsi karas, J.R.Oppenheimeris toliau dirbo fiziku teoretiku ir buvo profesorius. 1963 m. už indėlį į atominės energijos programos teorinę fiziką jam buvo paskirta Enrico Fermi premija.
Ekspertai mano, kad tai buvo padaryta kaip kompensacija už diskriminaciją, su kuria mokslininkas susidūrė J.McCarthy, L.Strausso ir prezidento Dwighto Eisenhowerio (1890–1969) laikais. Tuo metu J.R.Oppenheimeris jau buvo tapęs moralės, mokslo ir politikos konflikto simboliu.
Visą gyvenimą J.R.Oppenheimeris išliko įtakinga figūra fizikos srityje.
Iki pat mirties jis buvo Pažangiųjų studijų instituto Prinstone, Naujajame Džersyje, direktorius.
Nuo jaunystės Robertas buvo užkietėjęs rūkalius, visą gyvenimą kentė nuo tuberkuliozės priepuolių ir 1967-aisiais, būdamas 62 metų, mirė nuo gerklės vėžio.
Jo palikimas iki šiol išlieka prieštaringas. J.R.Oppenheimerio moksliniai pasiekimai ir moraliniai apmąstymai padeda geriau suprasti branduolinio ginklo poveikį Amerikos visuomenės ir viso pasaulio raidai.
Ch.Nolano biografinis filmas pasakoja apie vienos įtakingiausių XX a. asmenybių vidinius konfliktus.
Auksiniuose gaubliuose – prizų lietus
Geriausias filmas – „Openheimeris“ („Oppenheimer“)
Geriausias miuziklas arba komedija – „Prasti reikalai“ („Poor Things“)
Geriausias dramos aktorius – Cillianas Murphy („Openheimeris“ / „Oppenheimer“)
Geriausia dramos aktorė – Lily Gladstone („Gėlių mėnulio žudikai“ / „Killers of the Flower Moon“)
Geriausias miuziklo arba komedijos aktorius – Paulas Giamatti („Atstumtieji“ / „The Holdovers“)
Geriausia miuziklo arba komedijos aktorė – Ema Stone („Prasti reikalai“ / („Poor Things“)
Geriausias antrojo plano aktorius – Robertas Downey jaunesnysis („Openheimeris“ / „Oppenheimer“)
Geriausia antrojo plano aktorė – Da’Vine Joy Randolph („Atstumtieji“)
Geriausias režisierius – Christopheris Nolanas („Openheimeris“ / „Oppenheimer“)
Geriausias scenaristas – Justine Triet ir Arthuras Harari („Nuopuolio anatomija“ / „Anatomie d’une chute“)
Geriausias filmas ne anglų kalba –„Nuopuolio anatomija“ / „Anatomie d’une chute“)
Geriausias kino teatrų ir komercinis pasiekimas – „Barbė“ („Barbie“)
Geriausias animacinis filmas – „Berniukas ir garnys“ („The Boy and the Heron“)
Geriausias originalios muzikos autorius – Ludwigas Göranssonas, („Openheimeris“ / „Oppenheimer“)
Geriausia originali daina – „What Was I Made For?“ iš filmo „Barbė“ („Barbie“); muzika ir žodžiai – Billie Eilish bei Finneaso O’Connello.
Geriausias draminis TV serialas – „Palikimas“ („Succession“)
Geriausias draminio TV serialo aktorius – Kieranas Culkinas („Palikimas“ / „Succession“)
Geriausia draminio TV serialo aktorė – Sarah Snook („Palikimas“ / „Succession“)
