Tiesa, net ir besibaigiant darbams, Vytaras neslėpė – puoselėti savo sodybą jam norisi ir toliau.
„Namas – yra, krosnyje kūrenasi ugnis. O aš, eidamas pro vieną ar kitą sodybos kampą, po truputį save pagaunu galvojantį, kad, galbūt, čia dar kažko reikėtų? Gal čia koks žirgas nepakenktų? O gal ir karvė kur nors tilptų? Šios mintys manęs nepalieka – aš nebežinau, ką su jomis daryti“, – šypsojosi jis.
Laidos filmavime Vytaro sodyboje ne tik buvo padengtas stogas, bet pagaliau prasidėjo apdailos darbai, prie kurių prisijungė net žinomo vyro anūkai!
„Kai stogas uždėtas, o sienos – stovi, atsiranda vienas maloniausių etapų, kuris vadinasi apdaila. O kartą pabandęs, negali sustoti… Niekuomet negalvojau, kad sienų apdaila yra tokia paprasta ir „švari“, – stebėjosi Vytaras.
O vėliau jis pasiuntė žinutę ir savo bičiuliui Martynui Starkui: „Martynai, jei nori tokių gražių sienų, tuomet statyk naują namą!“
Atėjo ir kitas džiugus momentas – Vytaras pagaliau užkūrė dar ne taip seniai naujame ūkiniame pastate įkurtą duonkepę.
„Šiandien mano planas yra kepti bandas – tradicinį dzūkišką patiekalą. Kiek šeimininkių, tiek ir šio patiekalo receptų. Bet aš susirankiojau vieną – pririnksiu Laisvei bulvių, ji jas nuskus, o aš bandysiu kepti bandas. Tai bus graži pabaigtuvių šventė. Darbai artėja prie pabaigos, todėl galime pradėti džiaugtis žiemos džiaugsmais“, – apie savo planą pasakojo Vytaras.
Bandas Vytaras kepė 50 minučių, o prieš traukdamas jas ragauti, neslėpė jaudulio. Deja, ne viskas pavyko... Jam neliko nieko kito, kaip tik pripažinti, kad pirmas kartas kepant bandas išties nenusisekė.
Tiesa, Vytaras nenuleido rankų ir ryžosi kitam jaudinančiam, su savo kulinariniais eksperimentais susijusiam, momentui. Jis iš šulinio pagaliau ištraukė dar vasarą užraugtus agurkus. Pastarieji šulinyje praleido beveik pusę metų. O koks bus rezultatas, žiūrovai išvys laidoje.
Galiausiai Vytaras ir Laisvė nusprendė pasimėgauti pirmąją vakariene savo naujame ūkiniame pastate. Ir nors jiems neteko paskanauti bandų, Laisvė rado būdą, kaip nustebinti Vytarą.
„Bandas žmonės mokosi daryti šimtus metus. O tu, būdamas užeivys, atvažiavai, pasistatei krosnį ir galvojai, kad pavyks iš pirmo karto? Tačiau aš, kaip žinodama, taip pat padariau kai ką lietuviško – baltos mišrainės ir silkės su mūsų surinktais džiovintais baravykais. Aš išgelbėjau mūsų pirmą vakarienę!“ – džiaugėsi Laisvė.
Galiausiai ji pripažino, kad naujasis ūkinis pastatas negali nedžiuginti, o sodyba vis labiau užima pirmųjų namų vietą.
„Nebijokime leisti vyrams svajoti – iš to išeina labai dideli ir gražūs dalykai. Dar keisčiau yra tai, kad visai neseniai pajutau, jog tuomet, kai čia važiuoju, jausmas yra toks, lyg važiuočiau namo. Ne į sodybą, ne į kaimą, ne į mišką, bet namo. Ir tas jausmas man labai patinka“, – sakė Laisvė ir neslėpė, kad tariant šiuos žodžius, netgi sudreba balsas.
O kad toks žmonos ir artimųjų įvertinimas imantis naujų projektų jam yra pats svarbiausias, patvirtino ir pats V. Radzevičius.
„Man tai turbūt buvo visų šių vargų, frustracijų ir kliūčių, kurias reikėjo įveikti, didžiausias įvertinimas. Visa tai tuomet kažkaip sustoja į savo vietas. Didžiausias atpildas širdyje – kad vis dėlto sugebėjai padaryti taip, jog viskas tinka ne tik tau vienam, bet ir tavo šeimai, artimiesiems“, – džiaugėsi Vytaras.
