Naujo serialo pagrindiniai veikėjai – policijos partneriai Julius ir Robkė. Julius (aktorius Leonardas Pobedonoscevas) – vyresnis, labiau patyręs ir dažnai jaučiantis nusivylimą savo darbu. Tuo tarpu Robkę (aktorius Deividas Breivė) – erzina tai, kad policijoje per mažai teisingumo ir per daug taisyklių… Taip partneriams gimsta verslo idėja – už atlygį spręsti kitų žmonių problemas, tampant kietais detektyvais! Kiekviena byla, kurios jie imasi, savaip absurdiška. Tačiau finalas – panašus. Ima atrodyti, kad būtų geriau, jei serialo personažai tos bylos nė nebūtų ėmęsi.
Robkę seriale suvaidinęs D. Breivė neslepia, jog įprastai apie savo vaidmenis iš anksto pasakoti nemėgsta – norisi, kad kiekvienas žiūrovas savo nuomonę susidarytų pats. Tačiau nepaisant to, kad šiandien kylantis aktorius yra sukūręs vaidmenis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje puikiai vertinamose juostose, savo vaidmenį seriale „Detektyvai: 209“ jis vadina vienu iš mėgstamiausių.
„Robkė – žmogus, kuris puikiai gaudosi savo primestose taisyklėse, bet sunkokai tose, kurios įprastos visuomenei. Robkė iš manęs pareikalavo tikrai daug, tad svajonė parodyti kažką naujo, jau išsipildė. Vaidinti tokius savame pasaulyje ir taisyklėse gyvenančius, keistokus individus kaip Robkė, vienas malonumas. Tai – kone vienas mėgstamiausių mano suvaidintų vaidmenų“, – sako D. Breivė ir kviečia žiūrovus atviram interviu.
– Jūsų, kaip aktoriaus sąskaitoje, puikuojasi tikrai įspūdingi darbai – puikiai kritikų įvertintas filmas su Rolandu Kazlu „Širdys“ ar HBO serialas „Černobylis“. Ar šie, tikriausiai daugiausiai dėmesio sulaukę darbai, artimiausi ir jums pačiam?
– Kiekvienas projektas man yra savaip ypatingas, su savais prisiminimais ir patirtimis. Žinoma, filmas „Širdys“, man yra ypatingai artimas, kadangi tai buvo mano pirmoji patirtis, vaidinant didelį vaidmenį pilno metro filme. Filmavimo metu labai daug išmokau ir susipažinau su be galo talentingais žmonėmis, kurių dėka filmas išvydo šviesą ir gavo daug šiltų atsiliepimų. Ypatingai esu dėkingas režisieriui Justinui Krisiūnui – už pasitikėjimą, naudingas pamokas ir Grigo vaidmenį.
Kalbant apie „Černobylį“, mano vaidmuo ten yra ypatingai mažas, tačiau džiaugiuosi gavęs progą dirbti didelio biudžeto užsienio projekte, kuris dar ir tapo neįtikėtinai sėkmingu visame pasaulyje. O bent akimirkai pabūti vienoje scenoje kartu su Stellanu Skarsgardu bei Jaredu Harrisu, yra nepamainomas įspūdis.
Dabar ypatingai džiaugiuosi serialu „Detektyvai: 209“, kuriame vaidinu Robkę. Nereali patirtis ir įspūdžiai. Šiam serialui jaučiu didžiulę meilę.
– Kaip galvojate, ar šie vaidmenys stipriai prisidėjo prie jūsų žinomumo kino pasaulyje, atvėrė daugiau durų?
– Sunku atsakyti, nes nematau, kas vyksta renkantis aktorius naujiems projektams, nežinau, kas buvo žiūrėta prieš pakviečiant mane į kastingą, ar iškart į kokį nors vaidmenį. Tai – jau kitų kūrėjų valioje. Bet būna, kad žmonės mane atpažįsta iš vieno ar kito filmo, serialo. „Širdys“ – ne išimtis. Net iki dabar sulaukiu žinučių su padėkomis už filmą, pasidalinimais mintimis. Gražu ir malonu.
– Kokius vaidmenis kurti jums pačiam yra įdomiausia?
– Bet koks vaidmuo, kuris reikalauja kažko naujo, nematyto ir nedaryto, man yra įdomus. Man labai svarbi režisieriaus vizija, kuri, kuriant vaidmenį, iššaukia naujas užduotis. Jeigu vizija mane žavi ir intriguoja, įdomu bus visada, kad ir koks vaidmuo tai bebūtų.
– Anksčiau esate minėjęs, kad aktorystei jus įkvėpė filmas „Kaukė“ ir čia pagrindinį vaidmenį sukūręs aktorius Jimas Carrey. Kodėl būtent šis filmas?
– Taip susiklostė aplinkybės – tai buvo mano pirmasis vaikystėje iki galo peržiūrėtas filmas. Jeigu tai būtų buvęs filmas „Atgal į ateitį“, galbūt vietoje Jimo Carrey dabar minėčiau Michaelą J. Foxą. Kadangi pats vaikystėje mėgau žaisti veido mimikomis, balsu ir vaidinti įvairaus plauko personažus (kiek man tai, kaip vaikėzui, išeidavo), Jimas Carrey man tapo labai artimas. Būtent jo vaidybos stilius ir filmai, kurie mane prajuokindavo iki uždusimo, leido man, kaip vaikui, pajausti, kad tokia veikla tikrai galima užsiimti, ja mėgautis ir suteikti džiaugsmo kitiems. Pamatęs, ką išdarinėja Jimas, pajutau, kad ekrane matau savo draugą, kolegą. Net jei tas draugas nežino apie mano egzistavimą (šypteli).
– Ar šiuo aktoriumi labiausiai žavitės iki pat šios dienos?
– Jimu žavėsiuosi visą savo gyvenimą – vis sugrįšiu prie jo legendinių filmų, ir, turbūt vis iš naujo įsikvėpsiu naujų kūrybinių jėgų. Bet, žinoma, bėgant laikui, pradėjus mokytis vaidybos amato, apskritai bręstant ir einant per gyvenimą, imponuoti pradėjo vis daugiau aktorių, kurių kiekvieno unikalus darbo stilius bei sukurti vaidmenys mane įkvėpė ir sužavėjo.
Dabar išskirčiau G. Oldman’ą, J. Phoenix’ą, P. Dano, L. DiCaprio, R. De Niro. Iš Lietuvos aktorių mane labai žavi Vytautas Kaniušonis, Dainius Gavenonis bei Dainius Kazlauskas.
– Vieni aktoriai juostų, kuriose suvaidino, žiūrėti nemėgsta, o kiti – priešingai, atidžiai jas peržvelgia, kad žinotų klaidas, ar rastų kuo pasidžiaugti išvydę patobulėjimą. Kurį kelią dažniau renkatės jūs?
– Priklauso nuo situacijos. Kad išsispręstų tam tikri techniniai klausimai, kai kurias nufilmuotas scenas tenka pažiūrėti dar aikštelėje. Nėra lengva į save vaidinantį žiūrėti, nes savęs savo paties vaidyba praktiškai neįmanoma „apgauti“. Bet, vardan geresnio rezultato, reikia išmokti per save perlipti – nepulti savęs kritikuoti ar gėdytis.
Daug svarbiau išklausyti režisierių ir galvoti apie pasakojamą istoriją, o ne apie patį save. Peržiūrėti galutinį produktą – šventė, kurios metu galima pasidžiaugti visų padarytu darbu ir įdėtu indėliu.
– Kuo jus patraukė serialas „Detektyvai: 209“?
– Labiausiai patraukė serialo piešiamas žanras, situacijos ir bendras meninis sprendimas. Kitaip tariant – gražus vienis, kuriame tiek kameros darbas, tiek spalvos, šviesa, muzika bei personažai veikia viename darniame stiliuje. O kadangi serialas parašytas neįtikėtinai talentingų scenaristų – Mato Vildžiaus ir Artūro Voiničiaus – bei režisuojamas kokybę mylinčio ir šį žanrą puikiai jaučiančio Vytauto Adomaičio, atsakyti „ne“ buvo neįmanoma.
O šalia savęs turint tokį asą, nerealų bičą ir superinį kolegą kaip Leonardas Pobedonoscevas, tai tampa tiesiog vyšnia ant jau ir taip skanaus torto. Viską dar žaviai papildo ir nerealioji Milda Noreikaitė, be kurios serialas nebūtų toks, koks yra dabar.
Skaitydamas scenarijų, iškart pamilau Robkės personažą. Jame labai daug manęs, tik viskas išdidinta „steroidų“ pagalba. Tie „steroidai“ – tai kokybiška komedija, ištikimybė žanrui ir noras parodyti tai, ko lietuviški serialai dar nedarė. Manau, kad toks tikslas buvo puikiai įvykdytas visos kūrybinės komandos dėka.
– Jūsų ir Leonardo personažai, nusprendę spręsti tam tikras situacijas, dažnai pridaro tik dar daugiau bėdos... Ar tenka susidurti su tokiomis situacijomis ir gyvenime?
– Žinoma. Kam nebūna! Kartais nori padaryti geriau, bet geriausia jau ir buvo iki tol, kol užsinorėjai padaryti geriau. Kartais „less is more“ tikrai pasiteisina. O kartais – ne. Taip ir vingiuoji sau, nes kitaip gyvenime nebūna (šypteli).
– Kaip galvojate, kuo šis serialas patiks žiūrovams?
Savo ištikimybe ir tarnavimu žanrui visais aspektais – kamera, jos judesiu ir dalyvavimu, spalvomis, šviesa, drabužiais, muzika, garsu, montažu, ir, žinoma, personažais. O visa tai susijungia į istoriją, kuri šiame seriale vystosi labai dinamiškai ir kabinančiai. Štai, ką reiškia dirbti su visiškais profesionalais, kurie leidžia šiems aspektams skleistis. Žiauriai džiaugiuosi ir didžiuojuosi „Detektyvais“. Du nulis devyni, važiuojam! Ir susitinkame prie ekranų (šypteli).
