„Mano vyras tai buvo nusiteikęs prieš gyvūnus, sakė, mes daug keliaujame ir mes ne tie, kas prižiūrės. Mano toks darbas, kad aš grįžtu vėlai, varžybos dažnai savaitgaliais, ir negali pasakyti šuniui, kad aš šiandien tavęs nevedžiosiu arba palikti jį visą parą namuose vieną. Bet dukra Tėja buvo labai atkakli“, – šeštadienio popietę LNK laidoje „Gyvūnų pasaulis“ pasakos Eglė Visockaitė.
Tėja nuožmiai įkalbinėjo tėvus dvejus metus, kol jie pasidavė. „Galvoju, reikia vaikui duoti šansą, to gyvūno labai reikia vaikui“, – sakė šokėja.
Kai sprendimas buvo priimtas, tereikėjo išsirinkti veislę ir susirasti šuniuką. Šeima pasirinko pudelių veislės šunį, kurį pavadino Uoga. Dabar Lotynų Amerikos šokių čempionė Eglė Visockaitė atsakydama į klausimą, ar verta vaikams pirkti šuniuką, nors žinai, kad jie vėliau tikriausiai netesės pažado, sako, kad verta. Moteris iš savo patirties žino, kad paauglystės laikotarpiu šuniukas labai reikalingas.
„Kai pati paaugau, vienas sporto gydytojas pasakė mano mamai – nupirkit jai šunį, nes bus geriausias draugas ir bus geriausias streso suvaldymo būdas. Prieš varžybas būdavo labai dideli stresai, ypač paauglystėje, kai dar nervų sistema tokia svyruojanti, tiesiog negalėdavau kartais to streso suvaldyti. Gydytojas sakė, patys pamatysit, kaip gerai padės“.
Kai Eglei tėvai leido įsigyti šuniuką, ji su seserimi nubėgo į artimiausią gyvūnų turgelį ir nusipirko pirmą pasitaikiusį mažą šuniuką. Kadangi šuniukas buvo medžioklinis ir labai greitas, Eglė jam davė Kvikstepo vardą. Tačiau šuo buvo sunkiai valdomas ir klausė tik Eglės tėčio. Nors tas šuniukas lakstė visur, bet psichologiškai jis labai padėjo. Vėliau Eglė turėjo dalmatiną, kuris taip pat buvo sunkiai valdomas. Trečiasis šuo Eglės gyvenime yra būtent toks, kokio jai reikėjo vaikystėje – draugiškas ir protingas pudelis Uoga.
