„Tai buvo labai įdomi ir vertinga patirtis. Pradžioje maniau, juk esu aktorius – galiu paprasčiausiai išmokti atvaizduoti tik scenarijui reikalingus gestus. Tačiau Marija pasiūlė mums trims – kartu su ja ir aktore Greta Grinevičiūte – pasimokyti gestų kalbos, kad filmavimo aikštelėje galėtumėme patys pabendrauti su aktoriais.
Ir tai buvo labai verta – ne tik visi geriau jautėmės filmavimuose, bet ir geriau pažinau žmones, kurie yra šalia ir apie kuriuos – juk keista – dažniausiai nieko nežinome. Žinoma, dar negaliu laisvai susikalbėti gestų kalba, tačiau gera galėti užkalbinti, paklausti ar padėkoti – ši kalba jau yra šiek tiek pravertusi ir gyvenime: taksi ir parduotuvėje“, – pasakojo Kęstutis Cicėnas.
„Kai pradėjome mokytis gestų kalbos, sau pagalvojau – juk kurtieji galėtų labai paprastai tapti girdinčiųjų pasaulio dalimi, jei tik mes visi mokėtumėme gestų kalbą.
Mes galime išmokti jų kalbą, bet jie negali išmokti mūsiškės. Vienoje scenoje filmo veikėjas Dovydas užsimena, kad jo brolis yra kurčiasis ir tėvai tikėjosi, kad „jis pasikeis“. Tai nedidelis akcentas filme, bet jis man primena, kokią neteisybę patyrė ir vis dar patiria kurtieji“, – sakė režisierė Marija Kavtaradze.
„Gestų kalba yra nepaprastai graži ir tam tikrais atžvilgiais labai tiesmuka. Turi kalbėti labai konkrečiai ir aiškiai. Kai reikia greitai įvardintį konkretų žmogų, jam suteikiamas naujas – gestų – vardas ir dažniausiai tai daroma atsižvelgiant į žmogaus išvaizdos savybes, pavyzdžiui, plaukų spalvą ar ilgį. Žinoma, tame yra daug poezijos ir daug meno formų – pavyzdžiui, vizualinis pasakojimas“, – pasakoja Marija.
„Pradžioje buvo tikrai sunku – ir gramatika, ir išsireiškimai kitokie, ir žargonas visiškai nepažįstamas. Dar įdomiau pasidarė, kai perėjome prie dainų vertimo… Pasirodo, dainos verčiamos dar kitaip.
Jose gestai, nors ir naudojami, bet sudaro tik dalį vertimo – čia prasmės papildomai perteikiamos vaidyba, ritmu, emocijomis. Ir nors mokytis buvo labai sunku, galiausiai pats sau pastebėjau, kad perduoti emocijas gestais man yra lengviau – ženklai ir rankų gestikuliavimas yra tarsi tarpininkas tarp manęs ir kito žmogaus.
Už jų jaučiuosi saugesnis, ne toks nuogas reikšdamas emocijas. Ko gero, kitą filmo pagrindinę veikėją įkūnijančią aktorę Gretą Grinevičiūtę panašiai veikia šokis“, – svarstė Kęstutis.
Filmo veikėjas Dovydas gestų kalba vertė dvi dainas: grupės „shishi“ perdainuotą Teisučio Makačino „Klausyk, mieloji“ ir Monikos Liu dainą „Troškimas“.
Aktorius Kęstutis Cicėnas sako, kad pastaroji daina gestų kalba jam suskambo naujai, dar jautriau: „Tai labai jautri ir brutaliai nuoširdi daina, kaip ir pats filmas – jis yra brutaliai, skausmingai nuoširdus. Bet tame ir yra visas grožis. Mano personažui ir visam filmui šios dainos eilutės – „buvo kas, ir kas dar bus“ – tiesiog fatališkos. Jos yra apie patį filmą, apie jų santykį ir jo likimą.“
Filmas „Tu man nieko neprimeni“ buvo pritaikytas kurtiesiems ir neprigirdintiems žmonėms, t.y. parengta jo versija su SKN subtitrais. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad, ko gero, pirmą kartą Lietuvos kino teatrų istorijoje tokia filmo kopija yra rodoma ne specialiuose uždaruose seansuose, o populiariausiais įprastų repertuarų laikais.
Kaip tai vyksta? Filmas rodomas su specialiais subtitrais, kurie kiek daugiau nei įprastai pasakoja apie jame pasigirstančius garsus. Girdintiems žiūrovams šie subtitrai netrukdo, o kurtieji ir neprigirdintys gali visavertiškai filmą žiūrėti kartu su girdinčiaisiais. Anksčiau filmų SKN kopijos būdavo rodomos tik specialiuose, kurtiesiems ir neprigirdintiems žmonėms skirtuose seansuose.
Intymioje meilės istorijoje „Tu man nieko neprimeni“ šiuolaikinio šokio šokėja Elena sutinka gestų kalbos vertėją Dovydą. Tarp jų užsimezga švelnus ryšys, Dovydas ir Elena ima artėti vienas prie kito ir platoniški santykiai pamažu virsta romantiniais. Kai Dovydas atskleidžia esantis aseksualus, jiedu pasiryžta savojo intymumo ieškoti drauge – atrasti savo pačių būdą kurti santykius.
„Tu man nieko neprimeni“ nuo pasaulinės premjeros ir geriausios režisūros apdovanojimo prestižiniame „Sundance“ (JAV) festivalyje jau apkeliavo tarptautinius Stambulo (Turkija), Sidnėjaus (Australija), Karlovi Varų (Čekija), Taipėjaus (Taivanas), „Atlantidos“ (Maljorka, Ispanija), „Naujųjų horizontų“ (Vroclavas, Lenkija), Durbano (Pietų Afrikos Respublika), „Love and Anarchy“ (Helsinkis, Suomija), Batumio (Sakartvelas), Atėnų (Graikija), Hamburgo (Vokietija), Ciuricho (Šveicarija), BFI Londono ir kitus kino festivalius.
Filmas yra Lietuvos pretendentas siekti „Oskaro“, o Europos kino akademija jį atrinko į kūrinių, besivaržančių dėl Europos kino apdovanojimų nominacijų, sąrašą.
Filme pagrindinius vaidmenis atlieka Greta Grinevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas, filmo režisierė Marija Kavtaradze taip pat yra ir jo scenarijaus autorė, filmo operatorius: Laurynas Bareiša, dailininkė: Sigita Šimkūnaitė, prodiuserė: Marija Razgutė („M–Films“). Filmo gamybą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, jis kuriamas bendra gamyba su Ispanija ir Švedija.
Šis filmas – antrasis Marijos Kavtaradze pilnametražis darbas. Jos pirmojo kūrinio „Išgyventi vasarą“ (2018 m.) tarptautinė premjera įvyko Toronto kino festivalyje, o vėliau, pelnęs pripažinimą ir namie, filmas apkeliavo daugybę tarptautinių festivalių, pelnė publikos ir žiuri apdovanojimų, jo rodymo teises įsigijo nemažai užsienio televizijų ir namų kino platformų.
Apie „M–Films“
2008 m. įkurta kino gamybos kompanija „M–Films“ prodiusuoja vaidybinius bei animacinius filmus, kurie sėkmingai pristatomi svarbiuose tarptautiniuose kino festivaliuose, ne vienas jų apdovanotas Nacionaliniais Lietuvos kino apdovanojimais bei „Sidabrinėmis gervėmis“.
Kompanija prodiusuoja jaunosios kartos Lietuvos režisierių – Marijos Kavtaradzes („Išgyventi vasarą“, „Tu man nieko neprimeni“), Andriaus Blaževičiaus („Šventasis“, „Bėgikė“), Karolio Kaupinio („Nova Lituania“), Vytauto Katkaus („Uogos“) – filmus, o taip pat dirba su tarptautinės bendros gamybos projektais.
