Praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais R.De Niro buvo laikomas pagrindiniu kino pasaulio mafiozu.
„Krikštatėvis“ („The Godfather“), „Įsiutęs bulius“ („Raging Bull“), „Kartą Amerikoje“ („Once Upon a Time in America“)... R.De Niro filmografijoje dešimtys kino klasika tapusių filmų, kuriuose jis akmeniniu veidu spaudė ginklo gaiduką. O kai aktorius tapo per solidus brutaliems vaidmenims, režisieriai nenurašė jo ir surado jam tinkamų personažų.
Naujajame tūkstantmetyje maestro sugebėjo suvaidinti ir geraširdį senelį („Praktikantas“ / „The Intern“), ir juokingą pensininką – buvusį CŽA operatyvininką („Paskutinis jaunikio išbandymas“ / „Meet the Fockers“). Tačiau net ir lengvabūdiškose komedijose R.De Niro puikus. Ir ilsėtis aiškiai neketina.
Aktoriaus pavardė itališka, jis išgarsėjo, be kita ko, italų vaidmenimis, tokiais kaip jaunasis Vitas Korleonė filme „Krikštatėvis II“ ar boksininkas Džeikas LaMota filme „Įsiutęs bulius“.
Tačiau iš tiesų jis yra tik ketvirtadaliu italas: jo tėvas buvo pusiau airis, o motina – olandų, anglų, prancūzų ir vokiečių kilmės.
Kai porai gimė Robertas, abu buvo labai jauni ir labai neturtingi menininkai, gyveno iš 50 dolerių per mėnesį (1943 m. tai buvo solidesnė suma nei dabar, bet vis dėlto...). Nuomojamame bute jie prausdavosi skalbimo kubile, užtat beveik visa Niujorko bohema užsukdavo pas juos į svečius.
Tėvai išsiskyrė, kai Robertui buvo dveji metai. Jis liko gyventi su motina, bet dažnai susitikdavo su tėvu, eidavo su juo į kiną, mėgo filmus. Ypač juostas su Greta Garbo, kuri labai patiko tėvui (ir sūnus paskui visą gyvenimą jos vaidmenis laikė etaloniniais).
Būdamas dešimties metų Robertas pirmą kartą atsidūrė scenoje – suvaidino bailųjį Liūtą filme „Ozo šalies burtininkas“. Ir jam tai labai patiko.
Po daugelio metų jis pasakė: „Aktorystė – tai lengviausias būdas daryti tai, ko gyvenime nedrįsti.“ Tais pačiais švelniaisiais dešimtaisiais metais jis pradėjo lankyti Marios Ley Piscator dramos studiją, kurią prieš jį lankė Marlonas Brando.
O laisvalaikiu šėlo, leido laiką su jaunaisiais chuliganais Niujorko „Mažojoje Italijoje“ (aplinkiniai prisimena, kad čia išryškėjo jo itališkos šaknys – jis rengėsi puošniais kostiumais ir visaip stengėsi prieš naujus draugus pasirodyti grynakraujis „makaronininkas“).
Jaunystėje jis mokėsi pas legendinę vaidybos mokytoją Stellą Adler. O septintajame dešimtmetyje pradėjo vaidinti kine – tiesa, iš pradžių kukliuose filmuose, kurie kartais net kelerius metus nepatekdavo į ekranus.
Proveržis įvyko aštuntajame dešimtmetyje: jis suvaidino nuo limfomos mirštantį riboto intelekto beisbolo žaidėją Briusą Pirsoną filme „Mušk būgną lėtai“ („Bang the Drum Slowly“), o svarbiausia – gavo vaidmenį Martino Scorsese filme „Bjaurios gatvės“ („Mean Streets“), kurį kritikai pripažino Amerikos kino proveržiu.
Tada jis be bandymų buvo patvirtintas jaunojo Dono Korleonės vaidmeniui filme „Krikštatėvis II“ („The Godfather Part II“) ir būdamas vos per trisdešimties gavo pirmąjį „Oskarą“.
Dėl šio vaidmens R.De Niro turėjo per tris mėnesius išmokti ne tiktai italų kalbą (apie kurią anksčiau turėjo tik bendrą supratimą), bet ir kalbėti siciliečių tarme – tam jis specialiai vyko į Siciliją.
Na, o tada buvo nepamirštamas M.Scorsese „Taksi vairuotojas“ („Taxi Driver“) – pasakojimas apie Vietnamo karo veteraną, nusprendžiantį kovoti su gyvenimo purvu ir išgelbėti nepilnametę prostitutę, kurią suvaidino Jodie Foster (60 m.). (Kino kritikė Pauline Kael šį filmą pavadino Fiodoro Dostojevskio „Užrašais iš mirusiųjų namų“ komikso forma.)
Buvo Michaelo Cimino „Elnių medžiotojas“ („The Deer Hunter“) ir dar vienas Vietnamo karo veterano vaidmuo.
Buvo „Įsiutęs bulius“ („Raging Bull“), už kurį R.De Niro gavo antrąjį „Oskarą“. Devintajame dešimtmetyje jis jau buvo vienbalsiai vadinamas vienu iš dviejų geriausių 30-mečių-40-mečių kartos amerikiečių aktorių.
Antrasis buvo Alas Pacino (83 m.), tačiau – likimo ironija – jie labai retai filmavosi kartu.
Filme „Krikštatėvis II“ jie vaidino tėvą ir sūnų, tačiau veiksmas rutuliojosi skirtingu metu ir ekrane jie nesusidūrė. 1995 m. režisierius Michaelas Mannas juos suvedė ekrane nuostabiame filme „Karštis“ („Heat“), tačiau sceną nufilmavo taip, kad jų veidai vienu metu nepateko į kadrą.
Tuomet buvo visiškai nevykęs filmas „Teisė žudyti“ („Righteous Kill“), nevertas abiejų talento. Tik 2019 m. M.Scorsese skyrė jiems du pagrindinius vaidmenis filme „Airis“ („The Irishman“).
Visų geidžiamas aktorius yra mažakalbis. Britų „GQ“ korespondentas pastebėjo, kad vienintelė tema, kuria R.De Niro pasirengęs kalbėti daug ir išsamiai, – Donaldas Trumpas.
Aktorius jo nekenčia iki kaulų smegenų. „Jis yra idiotas. Jis kvailys. Jis yra išsišokėlis. Jis nesąžiningas. Jis pavojingas“ (R.De Niro galėjo tęsti dar ilgai, bet žurnalistui, regis, pavyko sustabdyti įsikarščiavusį artistą).
Jis paklausė aktoriaus: kodėl gyvoji kino legenda vaidina tokiose kvailose komedijose kaip „Pašėlęs senelis“ („Dirty Grandpa“), akivaizdžiai nevertose jo talento?
R.De Niro sutriko, padarė pauzę, tada išdidžiai atsakė: „Už kiekvieną filmą, kuriame vaidinau, prisiimu visą atsakomybę.“
Net ir dabar jis vaidina daugybėje atsitiktinių filmų (neseniai pasirodęs „About My Father“ tai dar kartą patvirtina). Greičiausiai tai daro dėl pinigų. O kur jam vaidinti? Išskirtinių filmų dabar kuriama nedaug, daug mažiau nei 8-ajame dešimtmetyje.
Kalbant apie asmeninį aktoriaus gyvenimą, jau seniai pastebėta, kad R.De Niro pirmenybę teikia afroamerikietėms, tamsiaodėms ir azijietėms.
1976 m. jis vedė tamsiaodę aktorę Diahnne Abbott (78 m.) – santuoka truko 12 metų. Vėliau buvo ilgas romanas su modeliu Toukie Smith (70 m.), taip pat tamsiaode. 1997 m. R.De Niro vedė buvusią stiuardesę ir modelį Grace Hightower (68 m.), bet po 21 metų išsiskyrė ir su ja.
Šie metai jam – ir laimingi, ir tragiški. Būdamas 79-erių jis susilaukė šeštos atžalos – vaiką jam pagimdė naujoji draugė, kovos menų meistrė Tiffany Chen (45 m.). Tačiau mirė jo anūkas. Ne tikras (jis buvo Drenos De Niro, D.Abbott dukters, kurią R.De Niro įsivaikino, sūnus). Bet vis tiek mylimas.
Devyniolikmetis mirė perdozavęs narkotikų. Aktorius dalyvavo laidotuvėse su savo drauge ir trijų mėnesių dukrele.
10 geriausių filmų su R.De Niro
„Bjaurios gatvės“ („Mean Streets“, 1973 m.)
„Krikštatėvis II“ („The Godfather Part II“, 1974 m.)
„Taksi vairuotojas“ („Taxi Driver“, 1976 m.)
„Elnių medžiotojas“ („The Deer Hunter“, 1978 m.)
„Įsiutęs bulius“ („Raging Bull“, 1980 m.)
„Kartą Amerikoje“ („Once Upon a Time in America“, 1984 m.)
„Neliečiamieji“ („The Untouchables“, 1987 m.)
„Geri vyrukai“ („Goodfellas“, 1990 m.)
„Karštis“ („Heat“, 1995 m.)
„Airis“ („The Irishman“, 2019 m.)
Parengė Matilda Aleksandravičė
