O šį trečiadienį Nerijus žiūrovams apie savo profesiją papasakos ir dar daugiau. Laidos filmavime jis prisiminė ir aukščiausią savo karjeros tašką – anot N. Juškos, tuo metu jį judėti į priekį skatino priklausomybė žiūrovų aplodismentams.
„Pagrindinis dalykas mano gyvenime tada buvo darbas. Tai reiškia, kad atsikeli ryte, išgeri puodelį kavos, išeini į teatrą, dirbi visą dieną repeticijose ir spektakliuose, vakare – sporto klubas, ir, galiausiai, grįžti namo naktį. Tada nebesinorėdavo nei valgyti, nei nieko kito. O ryte atsikėlus, ir vėl viskas iš naujo. O kur dar gastrolės, lagaminai… Tačiau visur ėjau savo noru ir labai tuo džiaugiuosi, nes tai buvo labai gražūs metai“, – pasakojo laidoje jis.
Dirbti teatre Nerijus pradėjo dar 1994–1995 metais. Anot jo, tuo metu dramos pakakdavo tiek scenoje, tiek ir už jos ribų.
„Neužtektų net kelių laidų išpasakoti visiems tiems dalykams, kurie būdavo anksčiau. Toks vaizdas, kad su mūsų karta viskas ir pasikeitė. O tuo metu teatre reikėdavo išsikovoti savo vietą. Negalėjai įėjęs į salę atsistoti ten, kur nori – centrinė baletinė atrama būdavo skirta tik solistams“, – pasakojo jis.
Tiesa, Nerijus tą sužinojo ne iškart. Todėl pirmojo karto, kai atsistojo būtent į tą vietą, jis nepamiršta iki šiol:
„Už tai gavau velnių – man buvo pasakyta, kad mano vieta – vos ne prie tualeto“.
Dar didesnis iššūkis laukdavo tuomet, kai teatre kas nors susirgdavo, ir tekdavo šį žmogų pavaduoti. Nė vienas šokėjas geranoriškai nesutikdavo parodyti reikiamų šokio žingsnelių!
„Niekas tau to šokio nerodydavo – tave tiesiog įmesdavo į balą“, – pasakojo N. Juška.
Ir vis dėlto primarijus neslėpė – tai, kas buvo toleruotina tais laikais, jokiu būdu nebėra priimtina šiandien.
„Senais laikais, tikriausiai nėra buvę nė vieno spektaklio, kad kas nors nebūtų priliuobęs. Jei atšokai pirmame veiksme ir sekantis tavo šokis – trečiame, tam turėdavai dvi valandas laiko persirengimo kambarėlyje“, – ne visiems žinomus faktus atskleidė N. Juška.
