Vokietijoje baigėsi 73-iasis Berlyno tarptautinis kino festivalis, kuriame apmąstyta daugybė šiuolaikinio pasaulio sukrėtimų.
Kaip dažnai pastaraisiais metais nutinka svarbiausiuose pasaulio kino forumuose, aktorės Kristen Stewart (32 m.) vadovaujamos pagrindinio konkurso žiuri sprendimas nustebino ir kritikus, ir lažybų tarpininkus – pagrindinis „Berlinale“ prizas Auksinis lokys atiteko ne kuriam nors iš favoritų, o santūriam N.Philibert’o dokumentiniam filmui „Adamante“. Ką žinome apie jį ir kitus prizininkus?
Ant raudonojo kilimo pabiro sniego dribsniai, tačiau tai nesutrukdė pademonstruoti ekstravagantiškų kostiumų. Žiuri pirmininkė K.Stewart vilkėjo „Chanel“ suknelę su permatomu sijonu ir šis pasirodymas priminė tikrą vaidmenį: trapią ir subtilią Charlotte Rampling heroję filme „Naktinis portjė“.
Savo baigiamojoje kalboje K.Stewart minėjo, kad festivalio dienomis patyrė daug emocijų ir daug mąstė apie kiną kartu su kitais žiuri nariais. Tarp jų buvo tokių intelektualų kaip vokietė Valeska Grisebach ir rumunas Radu Jude, bet, sprendžiant iš priimtų sprendimų, jiems taip ir nepavyko rasti konceptualaus kelio per eklektišką programos įvairovę.
Nuspėjamai dosniai buvo apdovanoti vokiečių filmai: iš penkių pateiktų juostų apdovanotos trys.
Didysis žiuri prizas – Sidabrinis lokys – atiteko Christiano Petzoldo filmui „Raudonas dangus“ („Roter Himmel“), o prizas už scenarijų – Angelai Schanelec („Muzika“).
Abu autoriai, dabar jau nebeturintys nieko bendra, kadaise priklausė „Berlyno mokyklai“, kuriai sunkiai sekėsi įsitvirtinti kartų kovoje su „naujuoju vokiečių kinu“.
Ir Ch.Petzoldas (62 m.), ir A.Schanelec (61 m.) dabar yra tokio pat statuso figūros kaip ir dvidešimt metų vyresnė Margarethe von Trotta (81 m.), kurios filmas „Ingeborga Bachmann – kelionė į dykumą“ („Ingeborg Bachmann – Reise in die Wuste“) taip pat dalyvavo konkurse, tačiau buvo įvertintas kaip seniena ir liko be apdovanojimo.
Vis dėlto „Raudonam dangui“, biseksualiai melodramai su komedijos ir tragedijos elementais (keturi personažai, įskaitant rašytoją ir fotografą, atvyksta pailsėti į vasarnamį prie Baltijos jūros ir ten netikėtai įsiplieskia miško gaisras), pritrūko trupučio beprotybės, kad taptų aiškiu favoritu.
Kita vertus, A.Schanelec „Muzika“ buvo per daug beprotiška, kad būtų įmanoma ją suvirškinti; žiuri nusprendė atsipirkti prizu už scenarijų, ir tai, žinoma, buvo šmaikštu; dar šmaikščiau būtų buvę apdovanoti filmą už muziką.
Kitas konkurse dalyvavęs berlynietis, nors kilęs iš Miuncheno ir gerokai jaunesnis už kitus, – Christophas Hochhäusleris (50 m.) su filmu „Iki nakties pabaigos“ („Bis ans Ende der Nacht“), žanriniu policijos trilerio ir post-Fassbinderio stiliaus transseksualų melodramos mišiniu.
„Siužeto centre – slaptasis policininkas, kuris susivienija su translyte moterimi, kad įsiskverbtų į narkotikų platinimo internetu tinklą, bet jo darbą apsunkina jausmai ne tiek Theos Ehre herojei, kiek tam, kas ji buvo prieš transformaciją“, – „The Hollywood Reporter“ pasakojo Davidas Rooney.
Beje, jo nuomone, šis melodramos ir įtempto siužeto filmo hibridas taip ir neįsibėgėja iki galo ir abu žanrai patiria nesėkmę.
Transseksualė aktorė Th.Ehre apdovanota Sidabriniu lokiu už geriausią antraplanį vaidmenį. Ar vyras, ar moteris – nenurodoma; pagal Berlyno kino festivalio prizų reglamentą lyties skirtumai panaikinti ir šiuo atveju tai pasiteisino dėl vaidmens pobūdžio.
Apdovanojimas už pagrindinį vaidmenį dar konceptualesnis: jis atiteko aštuonmetei ispanų aktorei Sofiai Otero už vaidmenį Estibaliz Urresolos Solaguren filme „20 tūkstančių bičių veislių“ („20.000 especies de abejas“).
Sofia suvaidino aštuonmetį vaiką, kuris per vasarą baskų kaime patiria lytinės tapatybės krizę. Jam nepatinka jo vardas Aitor (baskų kultūroje tai vyriškumo simbolis), mieliau renkasi Koko ar net Liuciją.
Britų kino kritikas Peteris Bradshaw dienraštyje „The Guardian“ rašė: „Šiai nuoširdžiai šeimos dramai būdingas švelnumas ir subtilumas. Joje parodoma, kad krizės, kurias patiria vaikai ir suaugusieji, bandydami susitaikyti su tuo, kas vyksta, visada yra susijusios su didesne ekosistema, su emocinėmis problemomis, kurios neišvengiamos bet kurioje didelėje šeimoje.“
Lee Marshallas žurnale „Screen“ kaip didžiausią filmo privalumą nurodė būtent jaunosios S.Otero vaidybą: „S.Otero įtaigi nuo pirmo iki paskutinio kadro. Jos veidas tarsi magnetas traukia ir operatorės Ginos Ferrer kamerą, ir žiūrovų dėmesį.“
Pati K.Stewart įteikė du aktorinius prizus, kad pabrėžtų jų svarbą. Žinutė buvo suprasta, bet reikia manyti, kad ne vienas aktorius ir aktorė, pasiekę profesinio meistriškumo aukštumas, jautė kartėlį matydami scenoje triumfuojančią aštuonmetę.
Sidabrinis lokys už režisūrą įteiktas prancūzų kino veteranui, Naujosios bangos tradicijų tęsėjui Philippe’ui Garreliui (74 m.) už filmą „Didysis vežimas“ („Le grand chariot“) – dramą apie lėlininkų dinastiją.
Trys Ph.Garrelio vaikai Louis, Esther ir Lena naujame filme vaidina senstančio lėlininko, kuris nenori atsisakyti savo kultinio, visoje šalyje garsaus lėlių teatro vairo, atžalas.
Kaip rašė kino apžvalgininkas Jordanas Mintzeris žurnale „The Hollywood Reporter“, „nesunku įžvelgti autobiografinį šios istorijos pobūdį – pagyvenusio režisieriaus norą įsivaizduoti, kaip gyvenimas klostysis po jo mirties“.
Toliau jis rašė: „Tai ne programinis, bet vis dėlto įsimintinas filmas, sukurtas meistro, kuris po savęs paliks ne tik savo žvaigždėtus vaikus, bet ir režisūros tipą, kuris vieną dieną gali išnykti.“
Kiti kritikai „Didžiajam vežimui“ nebuvo tokie palankūs. Pavyzdžiui, Jonathanas Romney žurnale „Screen“ teigė, kad „reikia būti užkietėjusiu Ph.Garrelio gerbėju arba atkakliu sinefilu frankofonu, kad aukščiausiu balu įvertintum šį niūrų filmą, kuris atrodo kaip senojo Europos kino artefaktas, nebeatitinkantis naujųjų laikų reikalavimų“.
Ph.Garrelis sakė, kad šį prizą skiria Jeanui Lucui Godard’ui, bet galėjo jį skirti ir savo tėvui aktoriui Maurice’ui Garreliui, kuriam prizų teikimo išvakarėse būtų sukakę 100 metų. Juk filmas – tai himnas kūrybinėms dinastijoms.
Kitas žiuri Sidabrinis lokys atiteko portugalo Joao Canijo „Blogam gyvenimui“ („Mal Viver“), taip pat pasakojančiam apie dinastinę naštą – kelias vienos šeimos nares, kurios valdo griūvantį viešbutį ir išgyvena tarpusavio santykių dramą.
J.Canijo sukūrė du filmus – puikiai nufilmuotą melancholišką diptiką: „Blogas gyvenimas“ (pagrindinis konkursas) ir „Gyventi blogai“ („Viver Mal“), parodytą paraleliniame konkurse „Encounters“.
Pirmasis filmas pasakoja apie viešbučiui vadovaujančią moterišką šeimą, o antrasis – apie viešbučio svečius.
J.Canijo savo padėkos kalbą baigė žodžiais: „Šlovė Ukrainai!“ Dauguma ceremonijos dalyvių dėvėjo ženkliukus su „Berlinale“ ženklu – geltonos ir mėlynos spalvų meškiuku.
Visi minėti filmai (išskyrus „Disco Boy“, kuris tarp prizininkų pateko dėl operatoriaus darbo) buvo verti apdovanojimų. Tačiau tarp jų nebuvo aiškaus lyderio – proveržio, atradimo filmo.
Kritikai jį rado žvelgdami į Rytus: daugeliui patiko kinų filmas „Bokštas be šešėlio“ („The Shadowless Tower“), dar daugiau simpatijų pelnė „Buvę gyvenimai“ („Past Lives“) apie amerikiečių ir korėjiečių kultūrų santykius.
Vis dėlto žiuri nusprendė pirmenybę atiduoti Europai: nugalėtojomis tapo Vokietija, Portugalija, Ispanija ir, svarbiausia, Prancūzija.
Neradusi tarp konkursinių vaidybinių filmų „visomis prasmėmis nepriekaištingo filmo“, žiuri nusprendė Auksinį lokį skirti vieninteliam dokumentiniam filmui. Filmas pavadintas „Adamante“, jį režisavo prancūzas N.Philibert’as, sukūręs ne vieną garsų dokumentinį filmą.
Šį kartą jis nukreipė savo kamerą į Senos upėje prišvartuotos baržos „Adamant“, paverstos eksperimentiniais psichikos ligonių namais, gyventojus.
Paprastai tokio pobūdžio įstaigos šokiruoja traumuojančiu brutalumu. Čia to nėra, ir belieka tik spėlioti, kaip pasiekta tokia idilė. Filmo kūrėjai nelabai atskleidžia valdymo metodus ir gydymo mechanizmus, tačiau aiškiai parodo, kad sėkmės raktas yra geranoriškumo ir pakantumo atmosfera.
Ir pats N.Philibert’as filmuodamas sukuria tokią atmosferą, kad personažai atsiskleidžia be jokių pastebimų pašnekovo pastangų. Jie kalbasi apie Dievą ir pasaulį, o vienas pacientas, panašus į Romaną Polanskį, sako, kad buvo Wimo Wenderso filmo „Paryžius, Teksasas“ personažo prototipas.
Apskritai visi tenykščiai „bepročiai“, tikri ar tariami, yra aistringi kino mėgėjai. Jie kas savaitę kino klube žiūri François Truffaut ir Federico Fellini filmus.
Tie, kuriems kinas nepatinka, laiką leidžia puikioje bibliotekoje, kolektyviai verda uogienę arba muzikuoja, piešia, lipdo skulptūras. Trumpai tariant, pasitelkus to paties F.Fellini įvaizdį, „ir laivas plaukia“.
„Berlinale ’23“ laureatai
Auksinis lokys už geriausią filmą – „Adamante“ („On the Adamant“ /„Sur l’Adamant“), rež. Nicolas Philibert’as.
* Sidabrinis lokys – Žiuri didysis prizas – „Raudonas dangus“ („Roter Himmel“), rež. Christianas Petzoldas.
* Sidabrinis lokys – Žiuri prizas – „Blogas gyvenimas“ („Mal Viver“), rež. Joao Canijo.
* Sidabrinis lokys už geriausią režisūrą – Philippe’as Garrelis, „Didysis vežimas“ („Le grand chariot“).
* Sidabrinis lokys už geriausią pagrindinį vaidmenį – Sofia Otero, „20 tūkstančių bičių veislių“ („20.000 especies de abejas“), rež. Estibaliz Urresola Solaguren.
* Sidabrinis lokys už geriausią antraplanį vaidmenį – Thea Ehre „Iki nakties pabaigos“ („Bis ans Ende der Nacht“), rež. Christophas Hochhausleris.
* Sidabrinis lokys už geriausią scenarijų – „Muzika“ („Music“), režisierė ir scenarijaus autorė Angela Schanelec.
* Sidabrinis lokys už išskirtinį meninį laimėjimą – Helene Louvart, filmo „Disco Boy“ operatorė, rež. Giacomo Abbruzzese.
Parengė Matilda Aleksandravičė.
